Afganų kurtas
Daugelis atėjusių į šunų parodas kaskart ieško jose įdomios, originalios išvaizdos šunų, kurie dar neseniai buvo žinomi tik iš nuotraukų, nors Anglijoje jie auginami jau apie 100 metų. Afganų kurtų tėvynė - Afganistanas. Jie ten buvo veisiami nuo neatmenamų laikų ir labai vertinami kaip medžiokliniai bei bandų ganymo aukštikalnėse šunys. Sunkiomis medžioklės sąlygomis aukštuose kalnuose šuo turėjo būti užsigrūdinęs, ištvermingas, vikrus, greitas, drąsus, stiprus ir turėti tokį kailį, kuris apsaugotų nuo gamtos negandų. Visus šiuos reikalavimus ir atitinka afganų kurtas - gražus rytietiškas šuo, pasižymintis jėga ir egzotiškumu.
Europoje jie nebenaudojami pagal ankstesnę paskirtį ir dažniausiai dalyvauja šunų lenktynėse. Greit bėgant jų ilgi plaukai banguoja. Plastiški ir spyruokliuojantys judesiai teikia galingumo, kilnumo ir išdidumo įspūdį, tad visada žavi žiūrovus puikiu reginiu.
Patinų aukštis ties ketera 69-71 cm, patelių 65-67 cm. Kailis - įvairių spalvų.
Europoje jie nebenaudojami pagal ankstesnę paskirtį ir dažniausiai dalyvauja šunų lenktynėse. Greit bėgant jų ilgi plaukai banguoja. Plastiški ir spyruokliuojantys judesiai teikia galingumo, kilnumo ir išdidumo įspūdį, tad visada žavi žiūrovus puikiu reginiu.
Patinų aukštis ties ketera 69-71 cm, patelių 65-67 cm. Kailis - įvairių spalvų.
Airių seteris
Medžioklinė šunų veislė. Airių seteriai išvesti sukryžminus spanielius ir seterius. Iš pradžių jie buvo rausvai balti, trumpų kojų. Kaštonplaukiai žvilgančio kailio steriai atsirado XIX šimtmetyje. Šie medžiokliniai šunys apie grobį praneša tam tikra poza, todėl jų vardas kildinamas iš anglų kalbos žodžio „setting“. Airių seteriai draugiški ir energingi šunys, turi daug judėti. Jie mielai su šeimininkais iškykauja, mėgsta vandenį. Dabar dažniausiai auginami namuose, nebemedžioja. Kad kailis būtų gražus ir žvilgėtų, būtina gerai prižiūrėti. Vertinama jų spalva, kūno forma, grakštumas, ištvermė, gera uoslė, gebėjimas plačiai ir greitai ieškoti laimikio.
Galva: ilga, nosis, didelė, kampuota.
Akys: blizgančios, draugiškos, protingo žvilgsnio.
Ausys: vidutinio ilgumo, galiukai švelnūs.
Kūnas: nugara tiesi, krūtinė plati ir gili.
Plaukas: truputį banguojantis, ilgas, švelnus.
Uodega: pusiau neleista, plaukai plunksniški.
Svoris: 23-30 kg.
Ūgis: 54-65 cm
Galva: ilga, nosis, didelė, kampuota.
Akys: blizgančios, draugiškos, protingo žvilgsnio.
Ausys: vidutinio ilgumo, galiukai švelnūs.
Kūnas: nugara tiesi, krūtinė plati ir gili.
Plaukas: truputį banguojantis, ilgas, švelnus.
Uodega: pusiau neleista, plaukai plunksniški.
Svoris: 23-30 kg.
Ūgis: 54-65 cm
Airių terjeras
Šiuos nestambius šiurščiavilnius aukso spalvos šunelius nuo neatmenamų
laikų augino Airijos fermeriai ir verslininkai. Jie nereiklūs gyvenimo
sąlygomis ir jautrūs namų sargai, naikina žiurkes ir gina naminius
paukščius nuo smulkių grobounių. Jie surasdavo ir atnešdavo medžiotojams
nušautus paukščius ž, padėdavo medžioti stambius pavojingus žvėris. Šia
veisle kasmet domisi vis daugiau šunų mylėtojų. Airių terjerų vidutinis
ūgis ties ketera 40-46 cm, todėl jie tinkami laikyti bute, juos gali
prižiūrėti paaugliai bei vyresnio amžiaus žmonės. Šios veislės šuneliai
visada pasirengę apginti savo šeimininką, ištikimi labai gero būdo.
Airių terjerus rekomenduotina laikyti bute ir todėl, kad jų šiurkštus
kailis lengvai valosi ir mažai teršia butą, net pasivaikščiojus lyjant.
Visos dulkės ir purvas lengvai iššukuojamas. Du kartus per metus šunelis
triminguojamas, išpešiojant seną plaukų dangą, po to plaukai
nebekrinta.
Galva ilga, snukis pleišto formos. „Ūsai“ ir „barzda“ suteikia galvai stačiakampę formą. Žandikauliai stiprūs, dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys nedidelės, išaugusios auštai ant galvos, pusiau stačios, romėniško skaičiaus V formos. Nukarę ausų galai pakrypę į priekį. Akys tamsios, nedidelės, įstriži vokai. Kaklas aukštai pakilęs, sausas, proporcingas. Liemuo normalaus ilgio. Nugara tvirta, ryški ketera. Krūtinė gili neplati. Ryškus perėjimas nuo krūtinės į pilvą.
Kojos tvirtos, kaulėtos lygiagrečios, su gerai išvystytais kampais, žengia lengvai. Plaštakos tiesios. Letenos nedidelės, pirštai suglausti, nukrypę žemyn. Uodega trumpinama trečdaliu, tiesi. Šuo ją laiko virš nugaros linijos, nepalengdamas į priekį.
Plaukas standus, šiurktšus, truputį garbanotas, triminguojamas. Spalva melsva, melsvos ir šviesios galūnės, palša.
Galva ilga, snukis pleišto formos. „Ūsai“ ir „barzda“ suteikia galvai stačiakampę formą. Žandikauliai stiprūs, dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys nedidelės, išaugusios auštai ant galvos, pusiau stačios, romėniško skaičiaus V formos. Nukarę ausų galai pakrypę į priekį. Akys tamsios, nedidelės, įstriži vokai. Kaklas aukštai pakilęs, sausas, proporcingas. Liemuo normalaus ilgio. Nugara tvirta, ryški ketera. Krūtinė gili neplati. Ryškus perėjimas nuo krūtinės į pilvą.
Kojos tvirtos, kaulėtos lygiagrečios, su gerai išvystytais kampais, žengia lengvai. Plaštakos tiesios. Letenos nedidelės, pirštai suglausti, nukrypę žemyn. Uodega trumpinama trečdaliu, tiesi. Šuo ją laiko virš nugaros linijos, nepalengdamas į priekį.
Plaukas standus, šiurktšus, truputį garbanotas, triminguojamas. Spalva melsva, melsvos ir šviesios galūnės, palša.
Amerikiečių koker spanielis
Koker spanielis yra kilęs iš senovinių Ispanijos medžioklinių šunų
veislių. Vėliau Anglijoje buvo išvesta keletas šiuolaikinių spanielių
veislių, tarp jų ir anglų koker spanielis, 1880 patekęs į Ameriką, kur
selekcijos dėka pakito ir 1940 m. tapo savarankiška veisle. Nuo savo
anglų giminaičio jis skiriasi tankesniu kaliu ir kampuotesne galva.
Tai nestambus, stiprus šuo, masyvaus ir ir sauso sudėjimo, nukarusiomis ausimis. Patinų aukštis ties ketera 38-39,5 cm, patelių 35,5-37 cm.
Šios veislės šuneliai puikūs medžiotojų pagalbininkai - mielai atneša iš vandens sumedžiotą sparnuotį.
Tai nestambus, stiprus šuo, masyvaus ir ir sauso sudėjimo, nukarusiomis ausimis. Patinų aukštis ties ketera 38-39,5 cm, patelių 35,5-37 cm.
Šios veislės šuneliai puikūs medžiotojų pagalbininkai - mielai atneša iš vandens sumedžiotą sparnuotį.
Anglų buldogas
Šios veislė šunys Anglijoje pradėti auginti XVIII a.pr., daug anksčiau,
nei atsirado jų pavadinimas. Anglijoje tokie šunys buvo plačiai
naudojami medžioklėje ir žaidynėse. Šuo puldavo galingą jautį, dantimis
įsikabindavo į snukį ir tampydavo tol, kol jautis netekdavo jėgų. Todėl
juos ir pavadino buldogais (angl. bull-dogs - jaučių šunys). 1835 m.
Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, draudžiantį tokias kruvinas
dvikovas. Priėmus įstatymą, buldogai tapo nemadingi ir net baigė
išnykti. Tik XX a. jais vėl susidomėta ir atnaujinta jų selekcija.
Atrankos būdu buvo išvestas naujas veislės tipas.
Buldogai - šunys, su kuriais gali draugauti tikrai ne visi. Jie reikalauja supratimo ir meilės, už kurią atsako prisirišimu ir draugyste.
Tai stiprus, nedidelio ūgio, bet galingas, kresnas šuo. Galva masyvi ir didelė, palyginti su liemeniu. Snukis trumpas, labai platus, kampuotas. Liemuo trumpas, galūnės stiprios ir raumeningos. Strėnos aukštos ir stiprios. Eisena sunki, atitinka kūno konstituciją: šuo eina trumpais ir greitais žingsniais, remiasi pirštų galais, o užpakalines kojas kelia neaukštai, tarsi plaukdamas. Bėga smulkia risčia.
Patinai sveria 24,75 kg, patelės 22,5 kg. Patinų aukštis ties ketera 38-40 cm.
Buldogų spalva - tigrinė (arba tigrinė, o snukis juodas), gali būti ir vienspalviai, dėmėti, balti, įvairių spalvų, tik ne juodi ar juodi su šviesia spalva.
Buldogai - šunys, su kuriais gali draugauti tikrai ne visi. Jie reikalauja supratimo ir meilės, už kurią atsako prisirišimu ir draugyste.
Tai stiprus, nedidelio ūgio, bet galingas, kresnas šuo. Galva masyvi ir didelė, palyginti su liemeniu. Snukis trumpas, labai platus, kampuotas. Liemuo trumpas, galūnės stiprios ir raumeningos. Strėnos aukštos ir stiprios. Eisena sunki, atitinka kūno konstituciją: šuo eina trumpais ir greitais žingsniais, remiasi pirštų galais, o užpakalines kojas kelia neaukštai, tarsi plaukdamas. Bėga smulkia risčia.
Patinai sveria 24,75 kg, patelės 22,5 kg. Patinų aukštis ties ketera 38-40 cm.
Buldogų spalva - tigrinė (arba tigrinė, o snukis juodas), gali būti ir vienspalviai, dėmėti, balti, įvairių spalvų, tik ne juodi ar juodi su šviesia spalva.
Anglų koker spanielis
Galva: kakta išsikišusi, kvadrato formos snukis.
Akys: gyvos, apvalios.
Ausys: ilgos, nulėpusios, išaugusios žemai.
Kūnas: trirtai sudėtas, gili, išvystita krūtinė.
Plaukas: švelnus, pusiau ilgas, banguotas.
Uodega: trumpinama, lengva, judri.
Svoris: 13-14, 5 kg.
Ūgis: 38-40, 5 cm Iš daugelio spanielių veislių žinomiausia veislė. Ji pradėta formuoti XIV amžiuje, kai nebuvo kitų, dabar žinomų veislių. Valdant Henrikui VIII (1491-1547) rūmų metraštyje rašomaapie karališkuosius spanielius. Šunys ne tik medžioj, jie puikiai tiko sekti grobį, loti, būdami nedideli jie įsiskverbdavo į tankiausius bruzgynus, taip pat buvo ir rūmų numylėtiniai. Anglų kokerspanieliai-geraširdžiai šunys, tai matyti iš jų akių. Puikūs draugai, nuolat reikalaujantys žmogaus dėmesio. Iš medžiotojo tapę šeimos numylėtiniais ir parodų dalyviais, liko tokie pat energingi, judrūs ir linksmi.
Akys: gyvos, apvalios.
Ausys: ilgos, nulėpusios, išaugusios žemai.
Kūnas: trirtai sudėtas, gili, išvystita krūtinė.
Plaukas: švelnus, pusiau ilgas, banguotas.
Uodega: trumpinama, lengva, judri.
Svoris: 13-14, 5 kg.
Ūgis: 38-40, 5 cm Iš daugelio spanielių veislių žinomiausia veislė. Ji pradėta formuoti XIV amžiuje, kai nebuvo kitų, dabar žinomų veislių. Valdant Henrikui VIII (1491-1547) rūmų metraštyje rašomaapie karališkuosius spanielius. Šunys ne tik medžioj, jie puikiai tiko sekti grobį, loti, būdami nedideli jie įsiskverbdavo į tankiausius bruzgynus, taip pat buvo ir rūmų numylėtiniai. Anglų kokerspanieliai-geraširdžiai šunys, tai matyti iš jų akių. Puikūs draugai, nuolat reikalaujantys žmogaus dėmesio. Iš medžiotojo tapę šeimos numylėtiniais ir parodų dalyviais, liko tokie pat energingi, judrūs ir linksmi.
Auksiaspalvis retriveris
2003-iųjų metų gražiausias šuo pripažintas Auksinis retriveris
BENDRAS APIBŪDINIMAS: harmoningas, aktyvus, stiprus, lengvai judantis šuo, pasiþymintis ramiu ir draugišku žvilgsniu.
TEMPERAMENTAS: ramus, draugiškas ir paklusnus.
GALVA: proporcinga, snukio ilgis beveik lygus kaukolės ilgiui. Perėjimas iš snukio į kaukolės dalį ryškus. Snukis platus, gilus, bukas (jokiu būdu ne toks kaip škotų aviganio). Kaukolės dalis lyg išdrožta, kakta plati. Galva gana didelë ir stipri. Trūkumai: siauras snukis, smailas, neryškus perėjimas iš snukio į kaukolės dalį, per ryškus pakaušio gumburas, per daug nukarusios lūpos.
NOSIES VEIDRODĖLIS: juodas, kartais pašviesėja žiemos metu, kalių - rujos ir nėštumo metu.
AKYS: suteikia retriveriui charakteringą žvilgsnį. Tamsiai rudos, bet ne juodos ar šviesiai geltonos. Vidutinio dydžio, beveik trikampės, primena migdolų formą. Akių apvadas ir trečiasis vokas būtinai juodos pigmentacijos. Akys gana toli viena nuo kitos. Trūkumai: šviesios spalvos akys, per mažos arba per didelės, išpūstos, nukarę vokai, nėra arba silpna pigmentacija.
KAKLAS: raumeningas, vidutinio ilgio, sausas ( be nuokarų, šunys, kurių galva masyvi, ją turi retai, todėl nuokara griežtai nevertinama).
PRIEKINĖS IR UŽPAKALINĖS GALŪNĖS: tiesios, lygiagrečios, stiprios. Pageidautina kuo didesnės, kaulingos. Užpakalinių galūnių gerai išvystyti kulnai, šlaunikaulis ilgesnis už slėsną turi sudaryti trumpakojo, o ne ilgakojo šuns įspūdį. Letenos katiniškos, apvalios. Trūkumai: nelygiagrečios galūnės, neprigludusios alkūnės prie krutinės šonų, nepakankamai gerai išsivystęs kulnas, karvės pastatymas, išskėstos letenos.
VIRŠUTINĖ IR APATINĖ LINIJOS: viršutinė linija tiesi, plastiškai pereina į uodegos pagrindą, ryški ketera. Krūtinė plati, gili, siekia alkūnes, pilvas normaliai įtrauktas. Visos kūno dalys proporcingos, todėl juosmuo trumpas ir kompaktiškas (ne kvadratinis juosmuo kaip bokserio). Retriveris ilgesnis už aukštį per keterą. Trūkumai: negili ir neplati krūtinė, įlinkusi ar išlinkusi nugara, nepakankamai įtrauktas pilvas. Uodega: yra lyg viršutinės linijos tesinys, judant nešama lygiai su nugara. Siekia kulno sąnarį, gerai apaugusi plaukais. Trūkumai: per žemai ar aukštai išaugusi, šuniui judant užriečiama aukščiau nugaros linijos, nesiekia kulno sąnario.
SANKANDA: žirkliška, pilnas dantų komplektas.
KAILIS: tiesus ar lengvai banguotas, tanki pavilnė. Daug ilgesni plaukai priekinių kojų užpakalinėje dalyje, ant uodegos, krutinės ir pilvo apačioje. Trūkumai: garbanoti plaukai, menka pavilnė.
SPALVA: iki šiol ginčijamasi. Leidžiami visi kreminiai ir auksiniai atspalviai. Daugelis veisėjų tvirtina, kad auksinukų protėviai buvo tamsiakailiai, todėl tokios spalvos šunys būdavo geresni medžiokliai. Skiriami dviejų spalvų retriveriai: tamsesni - lengvesni, judresni, turi geresnę uoslę, gerai medžioja; Šviesesni - masyvus, geresnio plauko, kaulingi. Yra veislininkų, siekiančių, kad vieno tipo šunys turėtų visas šias savybes. Trūkumai: raudonmedžio (mahagoni) spalva. Ruošiant auksaspalvį retriverį parodai reikia ne tik išmaudyti, sušukuoti, bet ir apkirpti. Kerpama iki parodos likus vienam mėnesiui ir dar dailinama likus savaitei iki parodos.
TEMPERAMENTAS: ramus, draugiškas ir paklusnus.
GALVA: proporcinga, snukio ilgis beveik lygus kaukolės ilgiui. Perėjimas iš snukio į kaukolės dalį ryškus. Snukis platus, gilus, bukas (jokiu būdu ne toks kaip škotų aviganio). Kaukolės dalis lyg išdrožta, kakta plati. Galva gana didelë ir stipri. Trūkumai: siauras snukis, smailas, neryškus perėjimas iš snukio į kaukolės dalį, per ryškus pakaušio gumburas, per daug nukarusios lūpos.
NOSIES VEIDRODĖLIS: juodas, kartais pašviesėja žiemos metu, kalių - rujos ir nėštumo metu.
AKYS: suteikia retriveriui charakteringą žvilgsnį. Tamsiai rudos, bet ne juodos ar šviesiai geltonos. Vidutinio dydžio, beveik trikampės, primena migdolų formą. Akių apvadas ir trečiasis vokas būtinai juodos pigmentacijos. Akys gana toli viena nuo kitos. Trūkumai: šviesios spalvos akys, per mažos arba per didelės, išpūstos, nukarę vokai, nėra arba silpna pigmentacija.
KAKLAS: raumeningas, vidutinio ilgio, sausas ( be nuokarų, šunys, kurių galva masyvi, ją turi retai, todėl nuokara griežtai nevertinama).
PRIEKINĖS IR UŽPAKALINĖS GALŪNĖS: tiesios, lygiagrečios, stiprios. Pageidautina kuo didesnės, kaulingos. Užpakalinių galūnių gerai išvystyti kulnai, šlaunikaulis ilgesnis už slėsną turi sudaryti trumpakojo, o ne ilgakojo šuns įspūdį. Letenos katiniškos, apvalios. Trūkumai: nelygiagrečios galūnės, neprigludusios alkūnės prie krutinės šonų, nepakankamai gerai išsivystęs kulnas, karvės pastatymas, išskėstos letenos.
VIRŠUTINĖ IR APATINĖ LINIJOS: viršutinė linija tiesi, plastiškai pereina į uodegos pagrindą, ryški ketera. Krūtinė plati, gili, siekia alkūnes, pilvas normaliai įtrauktas. Visos kūno dalys proporcingos, todėl juosmuo trumpas ir kompaktiškas (ne kvadratinis juosmuo kaip bokserio). Retriveris ilgesnis už aukštį per keterą. Trūkumai: negili ir neplati krūtinė, įlinkusi ar išlinkusi nugara, nepakankamai įtrauktas pilvas. Uodega: yra lyg viršutinės linijos tesinys, judant nešama lygiai su nugara. Siekia kulno sąnarį, gerai apaugusi plaukais. Trūkumai: per žemai ar aukštai išaugusi, šuniui judant užriečiama aukščiau nugaros linijos, nesiekia kulno sąnario.
SANKANDA: žirkliška, pilnas dantų komplektas.
KAILIS: tiesus ar lengvai banguotas, tanki pavilnė. Daug ilgesni plaukai priekinių kojų užpakalinėje dalyje, ant uodegos, krutinės ir pilvo apačioje. Trūkumai: garbanoti plaukai, menka pavilnė.
SPALVA: iki šiol ginčijamasi. Leidžiami visi kreminiai ir auksiniai atspalviai. Daugelis veisėjų tvirtina, kad auksinukų protėviai buvo tamsiakailiai, todėl tokios spalvos šunys būdavo geresni medžiokliai. Skiriami dviejų spalvų retriveriai: tamsesni - lengvesni, judresni, turi geresnę uoslę, gerai medžioja; Šviesesni - masyvus, geresnio plauko, kaulingi. Yra veislininkų, siekiančių, kad vieno tipo šunys turėtų visas šias savybes. Trūkumai: raudonmedžio (mahagoni) spalva. Ruošiant auksaspalvį retriverį parodai reikia ne tik išmaudyti, sušukuoti, bet ir apkirpti. Kerpama iki parodos likus vienam mėnesiui ir dar dailinama likus savaitei iki parodos.
Baltasis aviganis
Baltasis aviganis yra tiesiogiai kilęs iš vokiečių aviganio. Dvidešimto
amžiaus pirmoje pusėje, vokiečių kavalerijos karininkas Max von
Stephanitz, išvedė vokiečių aviganių veislės šunį, panaudodamas įvairius
vokiečių aviganius..
Baltasis aviganis yra tiesiogiai kilęs iš vokiečių aviganio. Dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje, vokiečių kavalerijos karininkas Max von Stephanitz, išvedė vokiečių aviganių veislės šunį, panaudodamas įvairius vokiečių aviganius.. Iš pradžių į spalvą nebuvo kreipiamas dėmesys, kol šuo rodė savo darbines savybes. Per paskutiniuosius 30 metų balta spalva tapo nemėgiama. Tačiau visada buvo veisėjų, kurie vertino balto šuns grožį ir toliau juos veisė. Dėl jų pašalinimo iš daugelio vokiečių aviganių veisimo programų, baltieji gana greitai išsivystė kaip skirtingas tipas, o galų galekaip atskira veislė. Kailis:plaukas yra vidutinio ilgio, tankus, tiesus, šiurkštus ir prigludęs. Povilnė yra trumpa, stora ir geros kokybės. Galva ir ausys yra pakloti glotniu, šiek tiek švelnesniu negu ant kojų ir letenų plauku. Prie kaklo kailis yra šiek tiek ilgesnis. Spalva: kailio spalva balta, iš čia kilo ir veislės pavadinimas. Odos spalva yra nuo rožinės iki pilkos spalvos. Temperamentas: judrus, pasirengęs būti bet kuo: ir kompanionu, ir sekliu, ir tarnybiniu šunimi. Jis gina savo šeimininką ir šeimininko nuosavybę. Su tais, kuriuos jis gerai pažįsta, šuo bus draugiškas ir bendraujantis. Su nepažįstamais, jis bus atidus ir šiek tiek abejingas. Jis yra labai protingas ir atsidavęs. Jis gali dirbt bet kokį darbą, šuo lengvai dresiruojamas (kaip ir daugelis aviganių).
Baltasis aviganis yra tiesiogiai kilęs iš vokiečių aviganio. Dvidešimto amžiaus pirmoje pusėje, vokiečių kavalerijos karininkas Max von Stephanitz, išvedė vokiečių aviganių veislės šunį, panaudodamas įvairius vokiečių aviganius.. Iš pradžių į spalvą nebuvo kreipiamas dėmesys, kol šuo rodė savo darbines savybes. Per paskutiniuosius 30 metų balta spalva tapo nemėgiama. Tačiau visada buvo veisėjų, kurie vertino balto šuns grožį ir toliau juos veisė. Dėl jų pašalinimo iš daugelio vokiečių aviganių veisimo programų, baltieji gana greitai išsivystė kaip skirtingas tipas, o galų galekaip atskira veislė. Kailis:plaukas yra vidutinio ilgio, tankus, tiesus, šiurkštus ir prigludęs. Povilnė yra trumpa, stora ir geros kokybės. Galva ir ausys yra pakloti glotniu, šiek tiek švelnesniu negu ant kojų ir letenų plauku. Prie kaklo kailis yra šiek tiek ilgesnis. Spalva: kailio spalva balta, iš čia kilo ir veislės pavadinimas. Odos spalva yra nuo rožinės iki pilkos spalvos. Temperamentas: judrus, pasirengęs būti bet kuo: ir kompanionu, ir sekliu, ir tarnybiniu šunimi. Jis gina savo šeimininką ir šeimininko nuosavybę. Su tais, kuriuos jis gerai pažįsta, šuo bus draugiškas ir bendraujantis. Su nepažįstamais, jis bus atidus ir šiek tiek abejingas. Jis yra labai protingas ir atsidavęs. Jis gali dirbt bet kokį darbą, šuo lengvai dresiruojamas (kaip ir daugelis aviganių).
Basetas
Tai trumpakojai šuneliai, kilę iš senųjų prancūzų šunų veislių. XIX a.
viduryje basetai pateko į Angliją, kur buvo išveista angliška šios
veislės atmaina. Tai stambesni šunys negu prancūzų basetai. Kai kuriose
šalyse basetai auginami kaip medžiokliniai. Jie negreiti, tačiau labai
atkakliai persekioja žvėrį, garsiai loja. Su basetais šeimininkas turi
būti labai kantrus, nes šie šuneliai yra savarankiški ir nepriklausomi.
Basetų liemuo ilgas (du kartus ilgesnis už aukštį), kojos trumpos ir labai nukarusi, raukšlėta oda po gerkle. Aukštis ties ketera ne daugiau kaip 38 cm. Sveria apie 23 kg.
Eisena energinga, vienoda. Oda elastinga ir laisva (neįtempta). Spalva įvairi: dviejų ar trijų spalvų su įvairiais deriniais - juodos, baltos ir įvairių atspalvių rausvos.
Basetų liemuo ilgas (du kartus ilgesnis už aukštį), kojos trumpos ir labai nukarusi, raukšlėta oda po gerkle. Aukštis ties ketera ne daugiau kaip 38 cm. Sveria apie 23 kg.
Eisena energinga, vienoda. Oda elastinga ir laisva (neįtempta). Spalva įvairi: dviejų ar trijų spalvų su įvairiais deriniais - juodos, baltos ir įvairių atspalvių rausvos.
Berno zenenhundas
Berno zenenhundas (Berner Sennenhund)
(Bernese Mountain Dog/ Dürrbächler) 1913 m. Pirmieji Berno zenenhundai įregistruoti Šveicarijos šunų kilmės knygoje, 1963 m. šią veislę pripažino Tarptautinė kinologų federacija (FCI) ir suteikė 45A numerį. Berno zenenhundai priklauso II FCI grupei.
Berno zenenhundai pasitelkiami gelbėjimo ir kitose tarnybose, nes yra ištvermin gi, šoklūs ir turi jautrią uos lę. Jie greitos reakcijos, stiprūs, neagresyvūs, gerai suta ria su kitais naminiais gyvūnais. "Bernams" labai patinka didelė erdvė, jie mėgsta judėti. Kartais šveicarų ūkiuose jie dar gano galvijus. Labiausiai vertinamas jų ge ras būdas ir prieraišumas. "Bernai"- sodybos ir šeimos šunys.
Žymus šveicarų kinolo gas profesorius Albertas Heimas rašė: "Įgimta zenenhundų savybė - noras mo kytis, pasinaudokite šiuo bruožu". "Bernams" reikia aktyvaus gyvenimo būdo. Jaunam šuniukui negalima leisti dominuoti, o jo auklėji mą palikti savieigai. Dresuo ti zenenhundai yra paklus nūs ir sargūs. Geras bei draugiškas zenenhundas stebi, kokie nepažįstamo žmogaus ketinimai - jis vi sada pasirengęs ginti šeimi ninką. Zenenhundas saugo ne daiktus, o teritoriją ir joje esančius objektus.
Šie šunys gyvena 7-10 metų.
STANDARTAS REIKALAUJA
SAVYBĖS: Pasitikintys savimi, geranoriški. Agresyvumas netoleruojamas.
BENDRA IŠVAIZDA: daugiausiai vidutinio ūgio, stiprūs, ryžtingai dirbantys šunys, aktyvūs, budrūs, tvirto sudėjimo, įspūdingo nuspalvinimo.
GALVA : Stipri, masyvi su plačia kaukole, aiškiu viršumi, tvirtu tiesiu snukiu.
AKYS: Tamsiai rudos, ovalios arba migdolo formos. Žvilgsnis ramus, dėmesingas, geranoriškas, protingas.
AUSYS: Vidutinio dydžio, trikampio formos.
SĄKANDA: Žirkliška.
KAKLAS: Tvirtas, raumeningas, vidutinio ilgio.
KŪNAS: Kompaktiškas. Aukščio ir ilgio santykis 9:10. Krūtinė plati, krūtinkaulis gilus, siekiantis mažiausiai alkūnę. Juosmuo tvirtas.
EISENA: žingsnis didelis, ilgas, tvirtas.
UODEGA: Ilga, siekianti nors kulkšnį; gali buti pakelta, tačiau netoleruojama suriesta į žiedą ar užriesta aukščiau nugaros.
TEMPERAMENTAS: Pasitikintys savimi, geranoriški, draugiški ir bebaimiai. Akylai saugo mažus vaikus. Toleruoja kitus naminius gyvūnus.
KAILIS: Švelnus su naturaliu blizgesiu, ilgas ir šiek tiek banguotas, tačiau neturėtų labai garbanotis suaugusiam šuniui. Povilnė tanki ir minkšta.
SPALVA: Dominuojanti kailio spalva juoda. Rausvai rudos dėmės ant žandų, virš akių, visų keturių kojų ir krūtinės. Simetriškai baltai nuspalvintas snukis ir baltas kryžius ant krūtinės, yra būtina. Baltos letenos, tačiau balta spalva neturi siekti čiurnos, baltas uodegos galiukas. Netoleruojama balta dėmė po uodega.
AUKŠTIS IR SVORIS: Patinai: 64 - 70 cm ties ketera, idealus ūgis 66 - 68 cm, sveria apie 36-47 kg. Kalės: 58 - 66 cm ties ketera, idealus ūgis 60 - 63 cm, sveria apie 34-41 kg.
TRŪKUMAI: Standartą neatitinkantis ūgis; ryškūs anatomijos trūkumai; rudų ir baltų kailio dėmių nestandartinis išsidėstymas, tiesus arba labai garbanotas kailis; agresija arba baigštumas; nežirkliška sankanda; kriptorchizmas.
(Bernese Mountain Dog/ Dürrbächler) 1913 m. Pirmieji Berno zenenhundai įregistruoti Šveicarijos šunų kilmės knygoje, 1963 m. šią veislę pripažino Tarptautinė kinologų federacija (FCI) ir suteikė 45A numerį. Berno zenenhundai priklauso II FCI grupei.
Berno zenenhundai pasitelkiami gelbėjimo ir kitose tarnybose, nes yra ištvermin gi, šoklūs ir turi jautrią uos lę. Jie greitos reakcijos, stiprūs, neagresyvūs, gerai suta ria su kitais naminiais gyvūnais. "Bernams" labai patinka didelė erdvė, jie mėgsta judėti. Kartais šveicarų ūkiuose jie dar gano galvijus. Labiausiai vertinamas jų ge ras būdas ir prieraišumas. "Bernai"- sodybos ir šeimos šunys.
Žymus šveicarų kinolo gas profesorius Albertas Heimas rašė: "Įgimta zenenhundų savybė - noras mo kytis, pasinaudokite šiuo bruožu". "Bernams" reikia aktyvaus gyvenimo būdo. Jaunam šuniukui negalima leisti dominuoti, o jo auklėji mą palikti savieigai. Dresuo ti zenenhundai yra paklus nūs ir sargūs. Geras bei draugiškas zenenhundas stebi, kokie nepažįstamo žmogaus ketinimai - jis vi sada pasirengęs ginti šeimi ninką. Zenenhundas saugo ne daiktus, o teritoriją ir joje esančius objektus.
Šie šunys gyvena 7-10 metų.
STANDARTAS REIKALAUJA
SAVYBĖS: Pasitikintys savimi, geranoriški. Agresyvumas netoleruojamas.
BENDRA IŠVAIZDA: daugiausiai vidutinio ūgio, stiprūs, ryžtingai dirbantys šunys, aktyvūs, budrūs, tvirto sudėjimo, įspūdingo nuspalvinimo.
GALVA : Stipri, masyvi su plačia kaukole, aiškiu viršumi, tvirtu tiesiu snukiu.
AKYS: Tamsiai rudos, ovalios arba migdolo formos. Žvilgsnis ramus, dėmesingas, geranoriškas, protingas.
AUSYS: Vidutinio dydžio, trikampio formos.
SĄKANDA: Žirkliška.
KAKLAS: Tvirtas, raumeningas, vidutinio ilgio.
KŪNAS: Kompaktiškas. Aukščio ir ilgio santykis 9:10. Krūtinė plati, krūtinkaulis gilus, siekiantis mažiausiai alkūnę. Juosmuo tvirtas.
EISENA: žingsnis didelis, ilgas, tvirtas.
UODEGA: Ilga, siekianti nors kulkšnį; gali buti pakelta, tačiau netoleruojama suriesta į žiedą ar užriesta aukščiau nugaros.
TEMPERAMENTAS: Pasitikintys savimi, geranoriški, draugiški ir bebaimiai. Akylai saugo mažus vaikus. Toleruoja kitus naminius gyvūnus.
KAILIS: Švelnus su naturaliu blizgesiu, ilgas ir šiek tiek banguotas, tačiau neturėtų labai garbanotis suaugusiam šuniui. Povilnė tanki ir minkšta.
SPALVA: Dominuojanti kailio spalva juoda. Rausvai rudos dėmės ant žandų, virš akių, visų keturių kojų ir krūtinės. Simetriškai baltai nuspalvintas snukis ir baltas kryžius ant krūtinės, yra būtina. Baltos letenos, tačiau balta spalva neturi siekti čiurnos, baltas uodegos galiukas. Netoleruojama balta dėmė po uodega.
AUKŠTIS IR SVORIS: Patinai: 64 - 70 cm ties ketera, idealus ūgis 66 - 68 cm, sveria apie 36-47 kg. Kalės: 58 - 66 cm ties ketera, idealus ūgis 60 - 63 cm, sveria apie 34-41 kg.
TRŪKUMAI: Standartą neatitinkantis ūgis; ryškūs anatomijos trūkumai; rudų ir baltų kailio dėmių nestandartinis išsidėstymas, tiesus arba labai garbanotas kailis; agresija arba baigštumas; nežirkliška sankanda; kriptorchizmas.
Biglis
Ištvermingas, tvirto kvadratinio sudėjimo. Biglio plaukai žvilgantys,
lengvo rūpinimosi, trumpas kailis trijų spalų deriniuose: raudona ir
balta, orandžinė ir balta arba citrininė ir balta. Kailis glaudus,
stiprus, normalaus ilgio. Biglis atrodo kaip mažas Anglų skalikas.
Kaukolė plati ir šiek tiek apvali. Snukis tiesus ir kvadratinis. Pėda
apskrita ir stipri. Juodos nosies šnervė yra pilna uoslės. Ilgos,
plačios ausys. Rudos ar šviesiai rudos akys turi būdingą prašymo
išraišką.
Temperamentas
Biglis romus, malonus, gyvibingas, linksmas ir smalsus šuniukas kurį tikrai mylėtų kiekvienas! Linksmas mažos uodegos vizginimas. Draugiškas, drąsus ir protingas. Ramus ir mylimas. Labai draugiškas su vaikais ir apskritai geras su kitais šunimis, bet išskyrus jie nesutaria su katėmis kol yra jauni. Bigliai pasitiki savimi. Jie yra pasiryžę, atsargūs, reikalui kantrūs ir tvirti treniruotėms. Ši veilė nemėgsta pasilikti viena (būti paliktam vienam). Bigliai turi polinkį sekti savo nisimi.
Ūgis ir svoris
Ūgis: Patinai 14-16 colių (36-41cm) Kalės 13-15 colių (33-38cm) Yra dvi ūgio klasės, 13-15 colių (33-38cm) ir virš 13 colių (33cm). Svoris: Patinų 10-11kg Kalių 9-10kg
Sveikatos problemos
Kaikurios rūšys gali būti linkusios širdies ligai, epilepsijai, akies ir nugaros problemoms. Taip pat linkę (angl. pav.) Chondroplasia, aka dwarfismas (iškrypusios priekinės kojos, kaip taksų).
Gyvenimo sąlygos
Bigliai jaučiasi gerai ir nedūksta prabangiame name ar bute jeigu jie gauna ilgai pabūti lauke. Jie labai aktyvūs viduje jeigu turės mažą aptvarą. Jo užteks pakankamai, kad šuniukas galėtų pasidūkti.
Dresūra, lavinimas
Aktyvus ir veiklus, didelė ištvermė. Bigliui reikia daug dresūros. Judrus kasdieninis vaikščiojimas, tylus. Visada stengiasi eiti priekyje prieš šeimininką.
Gyvenimo trūkmė
Apie 12-15 metų.
Priežiūra
Biglių lygus, trumpas kailis yra lengvai prižiūrimas. Maudymas su švelniu muilu tik kai privalu. Sausas šampūnas tik retkarčiais. Ši veislė šeriasi vidutiniškai.
Kilmė
Biglis, vienas iš populiariausių gerai pasižyminčių uosle veislių. Veislė tikriausiai prasidėjo kryžminant zuikinį skaliką su kitais skalikais Anglijoje. Biglai labai gerai pasižymi narkotikų suradimu. Jie labai geri šeimos draugai. Biglius dažnai naudojo medicinos eksperimentams.
Biglis romus, malonus, gyvibingas, linksmas ir smalsus šuniukas kurį tikrai mylėtų kiekvienas! Linksmas mažos uodegos vizginimas. Draugiškas, drąsus ir protingas. Ramus ir mylimas. Labai draugiškas su vaikais ir apskritai geras su kitais šunimis, bet išskyrus jie nesutaria su katėmis kol yra jauni. Bigliai pasitiki savimi. Jie yra pasiryžę, atsargūs, reikalui kantrūs ir tvirti treniruotėms. Ši veilė nemėgsta pasilikti viena (būti paliktam vienam). Bigliai turi polinkį sekti savo nisimi.
Ūgis ir svoris
Ūgis: Patinai 14-16 colių (36-41cm) Kalės 13-15 colių (33-38cm) Yra dvi ūgio klasės, 13-15 colių (33-38cm) ir virš 13 colių (33cm). Svoris: Patinų 10-11kg Kalių 9-10kg
Sveikatos problemos
Kaikurios rūšys gali būti linkusios širdies ligai, epilepsijai, akies ir nugaros problemoms. Taip pat linkę (angl. pav.) Chondroplasia, aka dwarfismas (iškrypusios priekinės kojos, kaip taksų).
Gyvenimo sąlygos
Bigliai jaučiasi gerai ir nedūksta prabangiame name ar bute jeigu jie gauna ilgai pabūti lauke. Jie labai aktyvūs viduje jeigu turės mažą aptvarą. Jo užteks pakankamai, kad šuniukas galėtų pasidūkti.
Dresūra, lavinimas
Aktyvus ir veiklus, didelė ištvermė. Bigliui reikia daug dresūros. Judrus kasdieninis vaikščiojimas, tylus. Visada stengiasi eiti priekyje prieš šeimininką.
Gyvenimo trūkmė
Apie 12-15 metų.
Priežiūra
Biglių lygus, trumpas kailis yra lengvai prižiūrimas. Maudymas su švelniu muilu tik kai privalu. Sausas šampūnas tik retkarčiais. Ši veislė šeriasi vidutiniškai.
Kilmė
Biglis, vienas iš populiariausių gerai pasižyminčių uosle veislių. Veislė tikriausiai prasidėjo kryžminant zuikinį skaliką su kitais skalikais Anglijoje. Biglai labai gerai pasižymi narkotikų suradimu. Jie labai geri šeimos draugai. Biglius dažnai naudojo medicinos eksperimentams.
Bobteilas
Bobteilas - tai labai sena anglų aviganių šunų veislė. Egzistuoja
kelios jos kilmės versijos. Populiariausioji kildina bobteilus iš Rytų
Europos aviganių, prieš kelis amžius atvežtų į Britanijos salyną.
Dažniausiai bobteilai ganydavo stambius raguočius, neretai drauge su
šeimininku lydėdavo karves, ponius ar avis į turgų. Tvirtai sudėti,
kantrūs, ištvermingi ir nereiklūs šunys lengvai prisitaikydavo prie
kintančių klimato sąlygų (ilgas tankus kailis patikimai saugojo nuo
lietaus bei vėjo), kiauras dienas nepailsdami dirbo savo darbą, taip
pelnydami šeimininko dėkingumą ir pagarbą.
Beje, bobteilas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia "striukauodegis". Kodėl gi taip keistai (net juokingai...) imta vadinti seną, garbingą šunų veislę? Priežastis, pasirodo, visai paprastutė: tai, ką bobteilo mažyliai turėjo uodegos vietoje, uodega nelabai ir galėjai pavadinti... Jei vadoje pasitaikydavo šuniukų su ilgesne uodegėle, ją paprasčiausiai sutrumpindavo. Uodegos trumpinimo tradicija atsirado dar XIX amžiuje - nuo uodegos ilgio priklausydavo mokesčių už šunį dydis. Beuodegiai keturkojai buvo laikomi darbiniais šunimis, už kuriuos mokesčių mokėti nereikėjo. Bėgant laikui ir keičiantis tradicijoms, vis daugiau mažųjų bobteiliukų išsaugodavo savo juokingas uodegytes, kol galų gale uodega tapo svarbiausiu veislės požymiu, tad dabar visi bobteilai jau uodeguoti. Be to, pakitus tam tikroms sąlygoms, bobteilai iš aviganių virto puikiais kambariniais šunimis. Na, bet tau tikriausiai labai smalsu, kaip aviganis galėjo tapti aukle. Čia "kaltos" puikios šuns psichinės savybės. Šunų augintojai bobteilą vadina intelektualiu šunimi. Sunku pasakyti, kaip jie tą šunelio intelektą nustato ar patikrina. Mums, matyt, belieka tuo patikėti. Beje, bobteilui būdingos ir kitokios šaunios savybės - išmintis, inteligentiškumas, savigarba... Šeimos, kuriose auga mažylių, bobteilais ypač džiaugiasi - didelis lyg meškinas ir kiek nerangus šuo ne pats dūksta su vaikais (kaip tai daro daugelis keturkojų), bet ir sudrausmina, nuramina įsisiautėjusius mažylius. Šis šuo lengvai dresuojamas ir labai patikimas, ramus bei drausmingas. Jokios agresijos, jokių netikėtų pykčio priepuolių, jokių šuniškų kaprizų jis neturi. Amerikiečių šeimos, kuriose auga daug vaikų, o ypač jei yra neįgaliųjų, paprastai augina ir mielą tokią kudlotą "auklę" - šuo tiesiog instiktyviai jaučia mažo žmogučio poreikius ar gresiantį pavojų. O štai Anglijoje ne vienas bobteilas dirba protiškai atsilikusių vaikų internatuose. Jau seniai įrodyta, kad tokia šunų ir likimo nuskriaustųjų draugystė labai teigiamai veikia vaikų psichiką - šie daug greičiau sveiksta. Gal ir į Lietuvą kada atkeliaus tokia puiki kitų šalių patirtis, o kol kas bobteilai pas mus dar labai nepigūs..
Beje, bobteilas, išvertus iš anglų kalbos, reiškia "striukauodegis". Kodėl gi taip keistai (net juokingai...) imta vadinti seną, garbingą šunų veislę? Priežastis, pasirodo, visai paprastutė: tai, ką bobteilo mažyliai turėjo uodegos vietoje, uodega nelabai ir galėjai pavadinti... Jei vadoje pasitaikydavo šuniukų su ilgesne uodegėle, ją paprasčiausiai sutrumpindavo. Uodegos trumpinimo tradicija atsirado dar XIX amžiuje - nuo uodegos ilgio priklausydavo mokesčių už šunį dydis. Beuodegiai keturkojai buvo laikomi darbiniais šunimis, už kuriuos mokesčių mokėti nereikėjo. Bėgant laikui ir keičiantis tradicijoms, vis daugiau mažųjų bobteiliukų išsaugodavo savo juokingas uodegytes, kol galų gale uodega tapo svarbiausiu veislės požymiu, tad dabar visi bobteilai jau uodeguoti. Be to, pakitus tam tikroms sąlygoms, bobteilai iš aviganių virto puikiais kambariniais šunimis. Na, bet tau tikriausiai labai smalsu, kaip aviganis galėjo tapti aukle. Čia "kaltos" puikios šuns psichinės savybės. Šunų augintojai bobteilą vadina intelektualiu šunimi. Sunku pasakyti, kaip jie tą šunelio intelektą nustato ar patikrina. Mums, matyt, belieka tuo patikėti. Beje, bobteilui būdingos ir kitokios šaunios savybės - išmintis, inteligentiškumas, savigarba... Šeimos, kuriose auga mažylių, bobteilais ypač džiaugiasi - didelis lyg meškinas ir kiek nerangus šuo ne pats dūksta su vaikais (kaip tai daro daugelis keturkojų), bet ir sudrausmina, nuramina įsisiautėjusius mažylius. Šis šuo lengvai dresuojamas ir labai patikimas, ramus bei drausmingas. Jokios agresijos, jokių netikėtų pykčio priepuolių, jokių šuniškų kaprizų jis neturi. Amerikiečių šeimos, kuriose auga daug vaikų, o ypač jei yra neįgaliųjų, paprastai augina ir mielą tokią kudlotą "auklę" - šuo tiesiog instiktyviai jaučia mažo žmogučio poreikius ar gresiantį pavojų. O štai Anglijoje ne vienas bobteilas dirba protiškai atsilikusių vaikų internatuose. Jau seniai įrodyta, kad tokia šunų ir likimo nuskriaustųjų draugystė labai teigiamai veikia vaikų psichiką - šie daug greičiau sveiksta. Gal ir į Lietuvą kada atkeliaus tokia puiki kitų šalių patirtis, o kol kas bobteilai pas mus dar labai nepigūs..
Bokseris
Bokserio kūnas yra kompaktiškas ir galingas, iš profilio -
kvadratiškos formos, t.y. horizontalios linijos ilgis nuo krūtinės
pradžios iki šlaunies pabaigos atitinka ilgį vertikalios linijos,
nuleistos nuo keteros iki pat žemės. Blizgantis, gražiai prigludęs
kailis gražiai išryškina gerai išvystytus, stiprius raumenis. Jis būna
gelsvai rudos ir tigrinės spalvų su baltomis žymėmis (Amerikoje yra ir
baltų bokserių, tačiau FCI jų nepripažįsta). Rudi atspalviai paprastai
varijuoja nuo šviesiai gelsvos iki tamsios raudonmedžio spalvos,
tigriniai – nuo vos kelių dryželių iki tokio tankaus jų rašto, kad vos
besimato šviesiai rudas fonas. Uodega (išaugusi aukštai, laikoma
pakelta) dažniausiai būna nukirpta, ausys – taip pat, tačiau Europoje to
vis dažniau atsisakoma, o kai kurios šalyse – jau ir visiškai
uždrausta. Bokserio galva turėtų būti proporcinga kūnui, be didelių
raukšlių; apatinis žandikaulis išsikiša prieš viršutinį, šiek tiek
išsilenkdamas aukštyn. Nei dantys, nei liežuvis neturi matytis, burnai
esant užčiauptai – juos paslepia stora viršutinė lūpa. Nosis didelė ir
juoda, o šnervės – toli viena nuo kitos. Akys tamsios. Kaklas išlenktas,
stiprus ir raumeningas, be karančio pagurklio, nugara trumpa, pilvas
įtrauktas. Kojos tiesios ir lygiagrečios.
Temperamentas
Bokseris yra linksmas, žaismingas, pakilios dvasios, smalsus ir ypač aktyvus, tiesiog nenustygstantis vietoje. Jis yra tikrai padūkęs ir net senyvo amžiaus išlieka ypatingai atletiškas ir judrus. Tai protingas, nekantrus ir greitai besimokantis šuo, tačiau jis gali būti užsispyręs ir pasalūniškas. Jis visada nori dirbti ir žaisti.. Dėl tokio judraus charakterio bokserį būtina mokyti nebūti pernelyg skubiam kur nereikia, tvarkingai eiti greta (šią komandą bokseriui ypatingai sunku išmokti, nes tai yra prieštaravimas jo prigimčiai – juk jis gimęs bėgioti ir dūkti, kaip gi galima ramiai bidzenti šalia šeimininko?!) ir (ypač) nešokinėti ant žmonių, kadangi bokseriai tiesiog dievina šokinėjimą ir gali iššokti stebėtinai aukštai ir toli. Šis dresavimas turėtų būti tvirtas ir nuoseklus, tik tada jis bus sėkmingas. Dar vienas ypatingas bokserio bruožas - pomėgis nasruose nešiotis viską, kas tik įmanoma, įtraukiant tiek jūsų papuošalus ar drabužius (jei tik jam atrodo, kad gali su jais pasprukti ir smagiai pasiausti), tiek įvairius plytgalius, akmenis ir šiaip šiukšles.
Šios veislės šunys garsėja drąsa, dėl ko jie yra puikūs sarginiai šunys (tačiau dėl tos pačios priežasties bokseriui reikia šeimininko, galinčio suvaldyti dominuoti linkusį šunį). Jų prigimtis liepia ginti šeimininką, šeimininko šeimą ir šeimininko namus. Pažįstami svečiai visada bus mielai priimti, tačiau į nepažįstamus bokseris visada žiūri įtariai. Užsienyje bokseriai plačiai naudojami policijoje ir kariuomenėje. Lietuvoje – ne per dažniausiai, nes žiemą bokseriams pas mus per šalta. Stipriai prisirišęs prie savo šeimos. Ištikimas ir meilus, bokseris garsėja kaip gerai su vaikais sutariantis šuo. Tinkamai užaugintas ir daug bendravęs su aplinkiniais, bokseris taip pat puikiai sutars ir su kitais naminiais gyvūnais. O šiaip šiam šuniui reikia daugybės žmogaus dėmesio ir artimo bendravimo. Štai tik dalis bokserių talentų: sargavimas, darbas policijoje ir kariuomenėje, žmonių paieška ir gelbėjimas, dalyvavimas agility bei paklusnumo varžybose, triukų demonstravimas ir daug kitų…
Yra dvi bokserio veislės pavadinimo kilmės versijos. Pirmoji, ne tokia populiari, teigia, kad šis pavadinimas duotas šuniui dėl galvos formos, kuri šiek tiek primena boksininko pirštinę. Tačiau yra ir kita, žymiai įtikinamesnė versija. Manoma, kad “bokserio” pavadinimas duotas veislei dėl to, kad šie šunys mėgsta naudotis priekinių kojų letenom visur, kur tik gali. Jei kada nors stebėjote laisvai bokserį, galbūt atkreipėte dėmesį, kaip jis naudoja savo priekines letenas žaisdamas su žaislais ar maisto dubenėliu. Gali pasirodyti, kad jis tai daro netgi panašiai kaip katės. Yra pastebėta, kad dalis bokserių letenom pradeda daužyti maisto ar vandens dubenį, jei šis yra tuščias. Žaismingai loja, suduodamas į dubenį letena ir žaisdamas su juo, apverčia apačia į viršų arba priekinėmis letenėlėmis įsilipa į dubenį, ir taip čiuožinėja po visus namus skalydamas ir inkšdamas tol, kol kas nors jį pripildo. Tai atrodo tarsi kvailas žaidimas, bet bokseris žino, ką jis nori tau pasakyti, - jis alkanas! Bokseriai, žaisdami tarpusavyje ar su kitais šunimis, taip pat mėgsta naudoti savo priekines letenas taip, kaip ir bekovojantys boksininkai – kartais iš tikrųjų atrodo, kad šunys boksuojasi.
Ūgis, svoris
Ūgis: šunų 56-63 cm, kalių 53-61 cm.
Svoris: šunų 27-32 kg, kalių 24-29 kg.
Sveikata
Pagrindinės bokserių problemos – klubo sąnarių displazija, širdies ligos. Kartais turi polinkį į epilepsiją. Nuo maždaug aštuonerių metų iškyla didesnė tikimybė išsivystyti augliui nei kitoms šunų veislėms. Labai dažnai kenčia nuo alergijų. Šie šunys knarkia ir seilėjasi, kaip ir dauguma kitų molosų veislių. Būdingas dažnas dujų susikaupimas žarnyne (paprasčiau – dažnai bezda, atsiprašau už tokius žodžius ) . Dalis baltų bokserių turi polinkį į kurtumą.
Išgyvena apie 11-14 metų.
Gyvenimo sąlygos Bokseriai puikiausiai jaučiasi namie, jei tik gauna daug palakstyti kieme. Jie yra neįtikėtinai aktyvūs lauke ir todėl bokseriams būtina gyventi ten, kur jie gali iki soties prisisportuoti ir prisilakstyti. Šiaip jiems geriausia gyventi vidutinio klimato kraštuose, kadangi labai lengvai gali peršalti šaltame ore ir turi problemų, kai reikia atsivėsinti perkaitus.
Treniravimas
Bokseris - aktyvi, atletiška veislė, kuriai reikia kasdienių pratimų ar darbo, lygiai kaip ir ilgo aktyvaus pasivaikščiojimo. Taip pat bokseriai mėgsta kamuoliuko gaudymą (turbūt gyvenimo aistra ) ir šiaip bet kokius linksmus žaidimus.
Kailio priežiūra
Bokserio glotnus, trumpaplaukis kailis yra lengvai prižiūrimas. Tiesiog šukuokite su gyvulių šerių šepečiu ir maudykite tik tada, kada jau pasidaro būtina, kadangi per dažnas maudymas – nesveika. Bokseriai labai mėgsta švarą, kieme visada aplenkia balas, negula į purvyną. Šeriasi vidutiniškai.
Kilmė
Bokserių protėviai buvo dvi vokiškos mastifų tipo šunų veislės, bulenbeiseriai ir barenbeiseriai. Jie vėliau buvo sukryžminti su galingais dabartinių mastifų ir buldogų protėviais. Anksčiau šie šunys garsėjo kaip nepakartojami medžiotojai, puikūs kovotojai bulių ar tarpusavio kovose ir stiprūs vežimėlių traukėjai. Truputį vėliau bokserių protėviai tapo bandšuniais. Jie taip pat buvo populiarūs cirko ir teatro šunys, kadangi labai greitai ir lengvai išmokdavo įvairių triukų. Veisimui nebuvo skiriama dėmesio tol, kol nebuvo užvesta pirmoji bokserių kilmės knyga 1904 metais, padėjusi stabilizuoti veislės standartą. Nežiūrint šuns vokiškos kilmės, “bokseris” yra angliškas pavadinimas, kuris tiksliai apibūdina smarkų šuns kovojimo stilių. Nors pirmieji bokseriai buvo gan žiaurūs ir nuožmūs, šiandien šios veislės šunys yra švelnūs, meilūs šeimos draugai. Truputi daugiau apie bokseri...
Šiuolaikinio bokserio protėviai buvo naudojami meškų, vilkų, šernų medžioklei. Tai buvo kresni, stiprūs, gerai sudėti šunys, bebaimiai, nereaguojantys į sužeidimus. Savo jėgą ir drąsą jie rodydavo ir tarpusavio kovose, ir kaudamiesi su kitais gyvūnais (pvz., su meškomis, jaučiais). Pagrindinis jų požymis buvo sunki, trumpu stambiu snukiu, galingais žandikauliais ir stipriu sukandimu galva. Įvairiose šalyse buvo skirtingų šios veislės tipų.
XIX a. II pus. šunų mėgėjai atkreipė dėmesį į šią veislę ir, kryptingai kryžmindami įvairias veisles, išvedė dabartinį bokserį, mažai kuo primenantį protėvius, bet išsaugojusį jų savybes, ypač drąsą, jėgą ir piktumą. Šios veislės formavimas tęsėsi palyginti ilgai. Savarankiška veisle bokseriai buvo pripažinti tik 1925 m. Pavadinimas kilo galbūt iš šuns galvos panašumo į boksininko pirštinę. Bokserius galima laikyti bute, nes jie yra trumpo plauko. Jie kasmet populiarėja, žmonės mėgsta juos auginti dėl ramaus charakterio, įgimtos meilės vaikams, puikių gynėjo bei sargybinio savybių.
Plaukai trumpi, standūs, prigludę, rausvo ar tigrinio atspalvio.
Patinų aukštis ties ketera pagal tarptautinį standartą 57-63 cm, patelių 53-59. Patinų svoris 30-32 kg, patelių 24-25 kg.
Temperamentas
Bokseris yra linksmas, žaismingas, pakilios dvasios, smalsus ir ypač aktyvus, tiesiog nenustygstantis vietoje. Jis yra tikrai padūkęs ir net senyvo amžiaus išlieka ypatingai atletiškas ir judrus. Tai protingas, nekantrus ir greitai besimokantis šuo, tačiau jis gali būti užsispyręs ir pasalūniškas. Jis visada nori dirbti ir žaisti.. Dėl tokio judraus charakterio bokserį būtina mokyti nebūti pernelyg skubiam kur nereikia, tvarkingai eiti greta (šią komandą bokseriui ypatingai sunku išmokti, nes tai yra prieštaravimas jo prigimčiai – juk jis gimęs bėgioti ir dūkti, kaip gi galima ramiai bidzenti šalia šeimininko?!) ir (ypač) nešokinėti ant žmonių, kadangi bokseriai tiesiog dievina šokinėjimą ir gali iššokti stebėtinai aukštai ir toli. Šis dresavimas turėtų būti tvirtas ir nuoseklus, tik tada jis bus sėkmingas. Dar vienas ypatingas bokserio bruožas - pomėgis nasruose nešiotis viską, kas tik įmanoma, įtraukiant tiek jūsų papuošalus ar drabužius (jei tik jam atrodo, kad gali su jais pasprukti ir smagiai pasiausti), tiek įvairius plytgalius, akmenis ir šiaip šiukšles.
Šios veislės šunys garsėja drąsa, dėl ko jie yra puikūs sarginiai šunys (tačiau dėl tos pačios priežasties bokseriui reikia šeimininko, galinčio suvaldyti dominuoti linkusį šunį). Jų prigimtis liepia ginti šeimininką, šeimininko šeimą ir šeimininko namus. Pažįstami svečiai visada bus mielai priimti, tačiau į nepažįstamus bokseris visada žiūri įtariai. Užsienyje bokseriai plačiai naudojami policijoje ir kariuomenėje. Lietuvoje – ne per dažniausiai, nes žiemą bokseriams pas mus per šalta. Stipriai prisirišęs prie savo šeimos. Ištikimas ir meilus, bokseris garsėja kaip gerai su vaikais sutariantis šuo. Tinkamai užaugintas ir daug bendravęs su aplinkiniais, bokseris taip pat puikiai sutars ir su kitais naminiais gyvūnais. O šiaip šiam šuniui reikia daugybės žmogaus dėmesio ir artimo bendravimo. Štai tik dalis bokserių talentų: sargavimas, darbas policijoje ir kariuomenėje, žmonių paieška ir gelbėjimas, dalyvavimas agility bei paklusnumo varžybose, triukų demonstravimas ir daug kitų…
Yra dvi bokserio veislės pavadinimo kilmės versijos. Pirmoji, ne tokia populiari, teigia, kad šis pavadinimas duotas šuniui dėl galvos formos, kuri šiek tiek primena boksininko pirštinę. Tačiau yra ir kita, žymiai įtikinamesnė versija. Manoma, kad “bokserio” pavadinimas duotas veislei dėl to, kad šie šunys mėgsta naudotis priekinių kojų letenom visur, kur tik gali. Jei kada nors stebėjote laisvai bokserį, galbūt atkreipėte dėmesį, kaip jis naudoja savo priekines letenas žaisdamas su žaislais ar maisto dubenėliu. Gali pasirodyti, kad jis tai daro netgi panašiai kaip katės. Yra pastebėta, kad dalis bokserių letenom pradeda daužyti maisto ar vandens dubenį, jei šis yra tuščias. Žaismingai loja, suduodamas į dubenį letena ir žaisdamas su juo, apverčia apačia į viršų arba priekinėmis letenėlėmis įsilipa į dubenį, ir taip čiuožinėja po visus namus skalydamas ir inkšdamas tol, kol kas nors jį pripildo. Tai atrodo tarsi kvailas žaidimas, bet bokseris žino, ką jis nori tau pasakyti, - jis alkanas! Bokseriai, žaisdami tarpusavyje ar su kitais šunimis, taip pat mėgsta naudoti savo priekines letenas taip, kaip ir bekovojantys boksininkai – kartais iš tikrųjų atrodo, kad šunys boksuojasi.
Ūgis, svoris
Ūgis: šunų 56-63 cm, kalių 53-61 cm.
Svoris: šunų 27-32 kg, kalių 24-29 kg.
Sveikata
Pagrindinės bokserių problemos – klubo sąnarių displazija, širdies ligos. Kartais turi polinkį į epilepsiją. Nuo maždaug aštuonerių metų iškyla didesnė tikimybė išsivystyti augliui nei kitoms šunų veislėms. Labai dažnai kenčia nuo alergijų. Šie šunys knarkia ir seilėjasi, kaip ir dauguma kitų molosų veislių. Būdingas dažnas dujų susikaupimas žarnyne (paprasčiau – dažnai bezda, atsiprašau už tokius žodžius ) . Dalis baltų bokserių turi polinkį į kurtumą.
Išgyvena apie 11-14 metų.
Gyvenimo sąlygos Bokseriai puikiausiai jaučiasi namie, jei tik gauna daug palakstyti kieme. Jie yra neįtikėtinai aktyvūs lauke ir todėl bokseriams būtina gyventi ten, kur jie gali iki soties prisisportuoti ir prisilakstyti. Šiaip jiems geriausia gyventi vidutinio klimato kraštuose, kadangi labai lengvai gali peršalti šaltame ore ir turi problemų, kai reikia atsivėsinti perkaitus.
Treniravimas
Bokseris - aktyvi, atletiška veislė, kuriai reikia kasdienių pratimų ar darbo, lygiai kaip ir ilgo aktyvaus pasivaikščiojimo. Taip pat bokseriai mėgsta kamuoliuko gaudymą (turbūt gyvenimo aistra ) ir šiaip bet kokius linksmus žaidimus.
Kailio priežiūra
Bokserio glotnus, trumpaplaukis kailis yra lengvai prižiūrimas. Tiesiog šukuokite su gyvulių šerių šepečiu ir maudykite tik tada, kada jau pasidaro būtina, kadangi per dažnas maudymas – nesveika. Bokseriai labai mėgsta švarą, kieme visada aplenkia balas, negula į purvyną. Šeriasi vidutiniškai.
Kilmė
Bokserių protėviai buvo dvi vokiškos mastifų tipo šunų veislės, bulenbeiseriai ir barenbeiseriai. Jie vėliau buvo sukryžminti su galingais dabartinių mastifų ir buldogų protėviais. Anksčiau šie šunys garsėjo kaip nepakartojami medžiotojai, puikūs kovotojai bulių ar tarpusavio kovose ir stiprūs vežimėlių traukėjai. Truputį vėliau bokserių protėviai tapo bandšuniais. Jie taip pat buvo populiarūs cirko ir teatro šunys, kadangi labai greitai ir lengvai išmokdavo įvairių triukų. Veisimui nebuvo skiriama dėmesio tol, kol nebuvo užvesta pirmoji bokserių kilmės knyga 1904 metais, padėjusi stabilizuoti veislės standartą. Nežiūrint šuns vokiškos kilmės, “bokseris” yra angliškas pavadinimas, kuris tiksliai apibūdina smarkų šuns kovojimo stilių. Nors pirmieji bokseriai buvo gan žiaurūs ir nuožmūs, šiandien šios veislės šunys yra švelnūs, meilūs šeimos draugai. Truputi daugiau apie bokseri...
Šiuolaikinio bokserio protėviai buvo naudojami meškų, vilkų, šernų medžioklei. Tai buvo kresni, stiprūs, gerai sudėti šunys, bebaimiai, nereaguojantys į sužeidimus. Savo jėgą ir drąsą jie rodydavo ir tarpusavio kovose, ir kaudamiesi su kitais gyvūnais (pvz., su meškomis, jaučiais). Pagrindinis jų požymis buvo sunki, trumpu stambiu snukiu, galingais žandikauliais ir stipriu sukandimu galva. Įvairiose šalyse buvo skirtingų šios veislės tipų.
XIX a. II pus. šunų mėgėjai atkreipė dėmesį į šią veislę ir, kryptingai kryžmindami įvairias veisles, išvedė dabartinį bokserį, mažai kuo primenantį protėvius, bet išsaugojusį jų savybes, ypač drąsą, jėgą ir piktumą. Šios veislės formavimas tęsėsi palyginti ilgai. Savarankiška veisle bokseriai buvo pripažinti tik 1925 m. Pavadinimas kilo galbūt iš šuns galvos panašumo į boksininko pirštinę. Bokserius galima laikyti bute, nes jie yra trumpo plauko. Jie kasmet populiarėja, žmonės mėgsta juos auginti dėl ramaus charakterio, įgimtos meilės vaikams, puikių gynėjo bei sargybinio savybių.
Plaukai trumpi, standūs, prigludę, rausvo ar tigrinio atspalvio.
Patinų aukštis ties ketera pagal tarptautinį standartą 57-63 cm, patelių 53-59. Patinų svoris 30-32 kg, patelių 24-25 kg.
Bolonė
Maltos bolonė - labai sena veislė, atsiradusi prieš daugelį šimtmečių
kažkurioje iš Viduržemio jūroje išsibarsčiusių salų (dėl konkretesnės
vietos nesutaria ir mokslininkai - vieni mini pačią Maltą, kitiems
atrodo, kad tai buvo Melitos sala). Pasakojama, kad šio šunelio
protėviai, gyvenę ne tik Romoje, Graikijoje, Egipte, bet ir Kinijoje,
Filipinuose, buvo labai mylimi ir lepinami. Kilmingos ponios bolones
tarsi žaisliukus visada nešiodavusi su savimi. Taip taip, ne už
pavadėlio vedžiodavosi, o nešiojo... rankovėse. Ir visai nenuostabu -
juk užaugęs šunelis siekia vos 25 - 30 centimetrų. Išlepinti
baltaplaukiai šunyčiai gaudavo gardžiausią kąsnelį, minkščiausią
pagalvėlę (jiems net leisdavo miegoti vienoje lovoje su šeimininku...),
lydėdavo ponias kelionėse. XVI amžiuje bolonės, patekusios į Prancūziją,
buvo karališkųjų rūmų pažiba ir pasididžiavimas. Na, jei ir karaliai
džiaugėsi ir vertino bolones, tai, matyt, buvo už ką...
Tai labai gražus šuo. Aišku, baltas šilkinis bolonės kailiukas
reikalauja ypatingos priežiūros - ir maudyti, ir šukuoti šį šuniuką
reikia daug dažniau negu kurį nors kitą. Be to, jis reguliariai turi
aplankyti kirpėją. Tačiau visi vargai nublanksta prieš puikias šuns
charakterio savybes. Patikėk, tai tikrai ne tuščios liaupsės. Apie
bolonę tikrai negalima nieko blogo pasakyti. Ji linksma, išdykusi (ypač
mažyliai boloniukai!), draugiška ir labai atsidavusi šeimininkui. Bolonė
- energija ir gera nuotaika spinduliuojantis šuniukas, mėgstantis
bendrauti su kitais šunimis. O susibendravus su kitais gali kilti ir
peštynės - ne visi supranta bolonės norą žaisti...
Nors darbui bolonė ir per graži, yra viena sritis, kurioje ji puikiausiai darbuojasi - namų saugumą galima jai drąsiai patikėti. Tai tokia šauni "signalizacija"!.. Sakoma, kad bolonei būdingas ypatingas pojūtis - ji nujaučia piktus žmogaus kėslus, todėl patariama atkreipti dėmesį į tą, kuriuo šis šuo nepasitiki - ar tik nebus jis ko nedoro sumanęs?..
Jokių ypatingų patarimų bolonės augintojui nėra. Šis šunelis geros sveikatos, linksmas, guvus, nors mėgsta judėti, gali prisitaikyti ir prie sėslesnio gyvenimo. taigi ją reikia prižiūrėti ir mylėti. Jei mokėtų kalbėti, būtų nepakeičiamas draugas, bet gal taip, kaip yra, dar geriau.
Nors darbui bolonė ir per graži, yra viena sritis, kurioje ji puikiausiai darbuojasi - namų saugumą galima jai drąsiai patikėti. Tai tokia šauni "signalizacija"!.. Sakoma, kad bolonei būdingas ypatingas pojūtis - ji nujaučia piktus žmogaus kėslus, todėl patariama atkreipti dėmesį į tą, kuriuo šis šuo nepasitiki - ar tik nebus jis ko nedoro sumanęs?..
Jokių ypatingų patarimų bolonės augintojui nėra. Šis šunelis geros sveikatos, linksmas, guvus, nors mėgsta judėti, gali prisitaikyti ir prie sėslesnio gyvenimo. taigi ją reikia prižiūrėti ir mylėti. Jei mokėtų kalbėti, būtų nepakeičiamas draugas, bet gal taip, kaip yra, dar geriau.
Bulterjeras
Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad bulterjeras išvestas kryžminant
anglų buldogą su terjeru. Vėliau grynaveislio veisimo metodu praėjusio
šimtmečio pabaigoje susiformavo nauja veislė, išsaugojusi visas gerąsias
protėvių savybes. Bulterjeras nepaprastai ištvermingas, atkaklus,
nepavargstantis, mažai reaguojantis į sužeidimus, kartu ramus, drąsus,
greitas ir judrus šuo, turi gerų gynybinių ir medžioklinių savybių.
Bulterjerą nuo pat mažų dienų reikia ramiai, kantriai auklėti, kad vėliau gerai paklustų šeimininkui. Tinkamai auklėjant, užaugęs jis gina savo šeimininką, jei reikia, pasiaukojamai kovoja. Be reikalo niekada nepradeda peštis su šunimis, tačiau gali įveikti daug stipresnį varžovą. Galima panaudoti šernų medžioklėje.
Trumpo, prigludusio, blizgančio plauko šviesiai baltas arba dėmėtas kaip tigras.
Bulterjerą nuo pat mažų dienų reikia ramiai, kantriai auklėti, kad vėliau gerai paklustų šeimininkui. Tinkamai auklėjant, užaugęs jis gina savo šeimininką, jei reikia, pasiaukojamai kovoja. Be reikalo niekada nepradeda peštis su šunimis, tačiau gali įveikti daug stipresnį varžovą. Galima panaudoti šernų medžioklėje.
Trumpo, prigludusio, blizgančio plauko šviesiai baltas arba dėmėtas kaip tigras.
Dalmatinas (dalmantinas)
Kur pasirodė pirmieji šios veislės šunys, tiksliai nežinoma. Manoma, kad
jų tėvynė Indija, iš kur jie pateko į Graikiją, Jugoslaviją ir
Dalmatijos pakrantę Venecijos įlankoje. Čia jiems ir prigijo dalmatino
vardas. Vėliau jie paplito po kitas šalis. Tai labai sena veislė, kuri
nekito jau daugelį šimtmečių. Tai patvirtina gausios graviūros,
paveikslai, skulptūros.
Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse. Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią arkliams. Šios veislės šunys nepanašūs į jokius kitus, išsiskiria įdomiu charakteriu. Jie aristokratiški, ramūs, niekada neloja be reikalo. Draugiški su šeimininko draugais, bet turi ir stiprų gynybinį instinktą. Labai mėgsta būti tarp žmonių. Paliktas namuose vienas, tampa melancholiku. Labai noriai ir linksmai žaidžia su vaikais. Ilgai prisimena, jei buvo su juo blogai pasielgta.
Patinų aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių 50-55 cm. Patinai sveria 25 kg, patelės - 23 kg.
Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse. Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią arkliams. Šios veislės šunys nepanašūs į jokius kitus, išsiskiria įdomiu charakteriu. Jie aristokratiški, ramūs, niekada neloja be reikalo. Draugiški su šeimininko draugais, bet turi ir stiprų gynybinį instinktą. Labai mėgsta būti tarp žmonių. Paliktas namuose vienas, tampa melancholiku. Labai noriai ir linksmai žaidžia su vaikais. Ilgai prisimena, jei buvo su juo blogai pasielgta.
Patinų aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių 50-55 cm. Patinai sveria 25 kg, patelės - 23 kg.
Dobermanas
Ši veislė vadinama mokesčių inspektoriaus iš Tiūringijos L.Dobermano
vardu. Jis išvedinėjo piktų šunų veisles savo namų apsaugai - poravo
pinčerius, dogus, rotveilerius, anglų kurtus bei kitų veislių šunis.
Pirmieji dobermanai buvo stambūs, turėjo masyvią galvą. Vėliau šią veislę grynino Otas Geleris. Jis įmaišė greitgaudo ir Mančesterio terjero genų. Netrukus šiais šunimis susidomėjo policija, kuri kaip tik svajojo apie tokią šunų veislę. Tai pikti, bebaimiai, nuotaikingi, geros nuojautos šunys, nepasitikintys svetimaisiais, visada ginantys savo šeimininką. Tiesa, kai kurie sunkiai dresiruojami, reikalauja tvirtos rankos. Šiuo metu dobermanai populiarūs visame pasaulyje.
Tai stiprus, raumeningas, gražus šuo. Judsiai lengvi, laisvi, žingsniai platūs. Priekinės kojos metamos toli į priekį. Užpakalinės kojos suteikia judesiams stiprumo.
Patinų aukštis ties ketera 68-70 cm, patelių 63-66 cm. Patelių kūnas gali būti ilgesnis negu patinų.
Plaukai trumpi, standūs, tankūs ir blizgantys, prigludę prie kūno. Gali būti juodi, tamsiai rudi, melsvi su šviesiai rudomis kojomis. Ant snukio, lūpų, skruostų, antakių, po gerkle, dviem trikampiais ant krūtinės, ant plaštakų, kulnų, vidinėse šlaunų dalyse, apie analinę angą, ant sėdimojo gumburo yra ryškus šviesios spalvos piešinys.
Pirmieji dobermanai buvo stambūs, turėjo masyvią galvą. Vėliau šią veislę grynino Otas Geleris. Jis įmaišė greitgaudo ir Mančesterio terjero genų. Netrukus šiais šunimis susidomėjo policija, kuri kaip tik svajojo apie tokią šunų veislę. Tai pikti, bebaimiai, nuotaikingi, geros nuojautos šunys, nepasitikintys svetimaisiais, visada ginantys savo šeimininką. Tiesa, kai kurie sunkiai dresiruojami, reikalauja tvirtos rankos. Šiuo metu dobermanai populiarūs visame pasaulyje.
Tai stiprus, raumeningas, gražus šuo. Judsiai lengvi, laisvi, žingsniai platūs. Priekinės kojos metamos toli į priekį. Užpakalinės kojos suteikia judesiams stiprumo.
Patinų aukštis ties ketera 68-70 cm, patelių 63-66 cm. Patelių kūnas gali būti ilgesnis negu patinų.
Plaukai trumpi, standūs, tankūs ir blizgantys, prigludę prie kūno. Gali būti juodi, tamsiai rudi, melsvi su šviesiai rudomis kojomis. Ant snukio, lūpų, skruostų, antakių, po gerkle, dviem trikampiais ant krūtinės, ant plaštakų, kulnų, vidinėse šlaunų dalyse, apie analinę angą, ant sėdimojo gumburo yra ryškus šviesios spalvos piešinys.
Dogas
Dabartinių dogų protėviai - skitų genties šunys. Viduramžiais žmonės
vesdavosi dogus į stambių ir plėščių žvėrių, dažniausiai meškų ir šernų,
medžioklę. Dogai tyliai ir žaibiškai atakuoja priešą. Jie sunkiai
dresiruojami, reikalauja švelnumo ir griežtumo. Tinka butų apsaugai.
Vienur jie vadinami Danijos, kitur Anglijos dogais. Vokietijoje dogų veisimo centras buvo Ulmo miestas, todėl Vokietijoje juos dažniausiai vadina Ulmo dogais. 1979 metais pirmą kartą buvo nustatytos veislės žymės ir ji pavadinta vokiečių dogu.
Tai elegantiškas šuo, galingos išvaizdos ir gracingas, ramaus, pusiausviro charakterio, dėmesingas, jautrus, nepasitikintis svetimaisiais, piktas. Dogas - patikimas ir ištikimas draugas, ypač prisirišęs prie vaikų ir silpnesniųjų. Netiesa, kad senatvėje dogai tampa agresyvūs, puola net savus. Jei šuo agresyvus - tai tik netinkamo auklėjimo ir priežiūros rezultatas.
Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau kaip 72 cm. Proporcingai išvystyto kūno aukštis turėtų būti kuo didesnis.
Dogai gali būti tigriniai, rausvi, melsvi, juodi, marmuriniai.
Vienur jie vadinami Danijos, kitur Anglijos dogais. Vokietijoje dogų veisimo centras buvo Ulmo miestas, todėl Vokietijoje juos dažniausiai vadina Ulmo dogais. 1979 metais pirmą kartą buvo nustatytos veislės žymės ir ji pavadinta vokiečių dogu.
Tai elegantiškas šuo, galingos išvaizdos ir gracingas, ramaus, pusiausviro charakterio, dėmesingas, jautrus, nepasitikintis svetimaisiais, piktas. Dogas - patikimas ir ištikimas draugas, ypač prisirišęs prie vaikų ir silpnesniųjų. Netiesa, kad senatvėje dogai tampa agresyvūs, puola net savus. Jei šuo agresyvus - tai tik netinkamo auklėjimo ir priežiūros rezultatas.
Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau kaip 72 cm. Proporcingai išvystyto kūno aukštis turėtų būti kuo didesnis.
Dogai gali būti tigriniai, rausvi, melsvi, juodi, marmuriniai.
Erdelterjeras
Kilmė:
Erdelterjeras (Airedale Terrier) žinomas jau nuo 19-ojo a. Veislė išvesta Didžiojoje Britanijoje sukryžminus juodai rusvą terjerą (dabar išnykusį) su ūdrų medžiokliniu šunimi. Veislės pavadinimas kilęs iš Eiro upės pavadinimo. Rezultatas tikrai puikus, dabar mes turime drąsų, tvirtą (terjerą) ir mėgstantį šaltą vandenį (ūdrinis medžioklinis šuo) šunį. Gyvena 12-15 metų.
Išvaizda:
Erdelterjero kailis yra šiurkštokas, standaus, truputį garbanoto plauko, tačiau pavilnė minkšta. Poplaukis tankus. Spalvos gali būti rusva ir juoda ar rusva ir tamsiai pilka. Erdelterjerų viršutinė kūno dalis juoda ar rausva, o apatinė dalis, kojos bei galva – šviesiai rudos spalvos.
Erdelterjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, tvirti šunys. Patinų aukštis ties ketera – 62 – 66 cm, patelių – 57 – 63 cm. Kaulai nestambūs. Galva ilga, pleišto formos. Perėjimas iš kaktos į snukį beveik nepastebimas. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys virš akių linijos, užlinkusios, taisyklingo trikampio formos. Akys nedidelės, tamsios, apvalios, arti viena kitos, truputį įstrižos. Dantys balti, stambūs. Nosis juoda. Kaklas ilgas, siauras ties gerkle ir platėjantis į pečių pusę. Nugara trumpa, tvirta, tiesi. Juosmuo lieknas, strėnos raumeningos. Uodega trumpinama, stora, beveik vertikali. Krūtinė neplati, gili, su truputį plokščiais šonkauliais. Pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir lygiagrečios. Užpakalinės kojos taip pat tiesios, išskėstos plačiau už priekines. Letenos nedidelės, pirštai suspausti. Šuns judesiai lengvi, laisvi, gabus šuoliams.
Priežiūra ir spec. pratimai:
Priežiūros reikalavimai yra minimalūs. Parodoms ir ne tik, šunį reikia šukuoti, kirpti, būtinas trimingas (poplaukis ir negyvi plaukai kruopščiai iššukuojami, o akuotplaukiai – išpešami pagal nustatytą formą). Jiems reikia kasdienių ilgų pasivaikščiojimų, bėgiojimų ir keleto aerobinių pratimų (šuoliukų ir kt.). Tokios mankštos labai pradžiugina juos. Ligos, būdingos šiai veislei:
Piktybiniai augliai, tokie kaip limfocitas, taip pat skydliaukės ligos.
Savybės:
Erdelterjeras yra gerai žinomas dėl jo žaismingumo ir drąsos. Jis yra kantrus ir myli vaikus. Kaip bebūtų keista, jis gali būti ir grubus, gali mesti iššūkį dėl dominavimo šeimoje. Taip pat jis gali būti agresyvus kitiems šunims. Patariama jį dresuoti nuo ankstyvo amžiaus.
Tai stipraus, pusiausviro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos šunys. Erdelterjerai gali vedžioti akluosius, geri sanitarų, ryšininkų išminuotojų, geologų, dujų trasų priežiūros tarnybų darbuotojų pagalbininkai, geri butų sargai. Jie būna atsargūs su nepažįstamais žmonėmis, tačiau pasiryžę tapti draugiškais, jei tik šeimininkas padrąsina. Truputi daugiau apie Erdelterjerus
Ši veislė išvesta Anglijoje apie 1853 m. Ją išvedant, buvo panaudota daug kitų veislių - sumaišyti šiurkščiavilniai Jorkšyro koliai, Anglijos skalikai ir bulterjerai. Veislės pavadinimas kilęs iš Eiro upės pavadinimo.
Erdelterjerai gali vedžioti akluosius, yra geri sanitarų, ryšininkų išminuotojų, geologų, dujų trasų priežiūros tarnybų darbuotojų pagalbininkai, puikiai saugo butus ir nuostabiai gerai atlieka penkiakovės pratimus.
Erdelterjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, sauso tvirto konstitucijos tipo šunys. Patinų aukštis ties ketera 62-66 cm, patelių 57-63 cm. Patinų formato indeksas 100, patelių iki 102. Tai stipraus, pusiausviro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos šunys.
Judesiai lengvi, laisvi. Gabus šuoliams. Būdingas aliūras - trumpa risčia ir lengvi, greiti šuoliai
Erdelterjeras (Airedale Terrier) žinomas jau nuo 19-ojo a. Veislė išvesta Didžiojoje Britanijoje sukryžminus juodai rusvą terjerą (dabar išnykusį) su ūdrų medžiokliniu šunimi. Veislės pavadinimas kilęs iš Eiro upės pavadinimo. Rezultatas tikrai puikus, dabar mes turime drąsų, tvirtą (terjerą) ir mėgstantį šaltą vandenį (ūdrinis medžioklinis šuo) šunį. Gyvena 12-15 metų.
Išvaizda:
Erdelterjero kailis yra šiurkštokas, standaus, truputį garbanoto plauko, tačiau pavilnė minkšta. Poplaukis tankus. Spalvos gali būti rusva ir juoda ar rusva ir tamsiai pilka. Erdelterjerų viršutinė kūno dalis juoda ar rausva, o apatinė dalis, kojos bei galva – šviesiai rudos spalvos.
Erdelterjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, tvirti šunys. Patinų aukštis ties ketera – 62 – 66 cm, patelių – 57 – 63 cm. Kaulai nestambūs. Galva ilga, pleišto formos. Perėjimas iš kaktos į snukį beveik nepastebimas. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys virš akių linijos, užlinkusios, taisyklingo trikampio formos. Akys nedidelės, tamsios, apvalios, arti viena kitos, truputį įstrižos. Dantys balti, stambūs. Nosis juoda. Kaklas ilgas, siauras ties gerkle ir platėjantis į pečių pusę. Nugara trumpa, tvirta, tiesi. Juosmuo lieknas, strėnos raumeningos. Uodega trumpinama, stora, beveik vertikali. Krūtinė neplati, gili, su truputį plokščiais šonkauliais. Pilvas įtrauktas. Priekinės kojos tiesios ir lygiagrečios. Užpakalinės kojos taip pat tiesios, išskėstos plačiau už priekines. Letenos nedidelės, pirštai suspausti. Šuns judesiai lengvi, laisvi, gabus šuoliams.
Priežiūra ir spec. pratimai:
Priežiūros reikalavimai yra minimalūs. Parodoms ir ne tik, šunį reikia šukuoti, kirpti, būtinas trimingas (poplaukis ir negyvi plaukai kruopščiai iššukuojami, o akuotplaukiai – išpešami pagal nustatytą formą). Jiems reikia kasdienių ilgų pasivaikščiojimų, bėgiojimų ir keleto aerobinių pratimų (šuoliukų ir kt.). Tokios mankštos labai pradžiugina juos. Ligos, būdingos šiai veislei:
Piktybiniai augliai, tokie kaip limfocitas, taip pat skydliaukės ligos.
Savybės:
Erdelterjeras yra gerai žinomas dėl jo žaismingumo ir drąsos. Jis yra kantrus ir myli vaikus. Kaip bebūtų keista, jis gali būti ir grubus, gali mesti iššūkį dėl dominavimo šeimoje. Taip pat jis gali būti agresyvus kitiems šunims. Patariama jį dresuoti nuo ankstyvo amžiaus.
Tai stipraus, pusiausviro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos šunys. Erdelterjerai gali vedžioti akluosius, geri sanitarų, ryšininkų išminuotojų, geologų, dujų trasų priežiūros tarnybų darbuotojų pagalbininkai, geri butų sargai. Jie būna atsargūs su nepažįstamais žmonėmis, tačiau pasiryžę tapti draugiškais, jei tik šeimininkas padrąsina. Truputi daugiau apie Erdelterjerus
Ši veislė išvesta Anglijoje apie 1853 m. Ją išvedant, buvo panaudota daug kitų veislių - sumaišyti šiurkščiavilniai Jorkšyro koliai, Anglijos skalikai ir bulterjerai. Veislės pavadinimas kilęs iš Eiro upės pavadinimo.
Erdelterjerai gali vedžioti akluosius, yra geri sanitarų, ryšininkų išminuotojų, geologų, dujų trasų priežiūros tarnybų darbuotojų pagalbininkai, puikiai saugo butus ir nuostabiai gerai atlieka penkiakovės pratimus.
Erdelterjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, sauso tvirto konstitucijos tipo šunys. Patinų aukštis ties ketera 62-66 cm, patelių 57-63 cm. Patinų formato indeksas 100, patelių iki 102. Tai stipraus, pusiausviro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos šunys.
Judesiai lengvi, laisvi. Gabus šuoliams. Būdingas aliūras - trumpa risčia ir lengvi, greiti šuoliai
Jagdterjeras
Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų
Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai
rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas
šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras - šuns veislė skirta medžioklei.
Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1
d.
Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje.Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis.
Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę.
Naudojamas medžioklėse "po žeme" (urvuose), "ant žemės" (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).
Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje.Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis.
Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę.
Naudojamas medžioklėse "po žeme" (urvuose), "ant žemės" (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).
Japonų chinas
Vieni šunų augintojai laiko, kad ši veislė dar VIII a. Pateko iš Kinijos
į Japoniją ir greitai čia išpopuliarėjo. Japonijoje esama daug šio
veislės atmainų. Kiti mano, kad ši veislė išvesta Japonijoje per daugelį
metų. Į Europą (į Angliją) pirmą šuniuką 1860 metais atvežė Anglijos
admirolas Peris ir jį laikė kaip brangenybę. Vėliau, Europai užmezgus
prekybinius santykiussu Japonija, buvo atvežama vis daugiau šios veislės
šunelių. Šimtmečiais naudojant grynaveislį veisimą, ši veislė nepakito
ir šuneliai išliko tokie pat protingi, supratingi, tinkami auginti net
mažiausiuose butuose.
Tai nedidelis, supratingas ir švelnus šunelis plačia ir plokščia galva, apaugęs ilgais ir minkštais plaukais, kurie suteikia jam grožio ir gracijos. Aukštis ties ketera beveik lygus ilgiui ir siekia apie 30 cm. Kuo smulkesnis šunelis, tuo labiau vertinamas. Paprastai kalytės smulkesnės už patinus.
Galva palyginti stambi, kaukolė plati, suapvalinta iš priekinės pusės. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis platus, juodas ar tamsiai rudas, derantis prie kailio spalvos. Šnervės plačios. Žandikauliai platūs ir trumpi, išsišovę į priekį. Dantys balti, stiprus. Kaplinis sukandimas – perkandimas.
Šunelio ketera aukšta ir gerai išvystyta. Nugara tiesi ir trumpa. Juosmuo platus ir truputį iškilęs, krūtinė plati ir gili. Šonkauliai pakankamai iškilę. Pilvas įtrauktas.
Priekinės kojos tiesios ir plonos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos ir nagai kaip ir priekinių kojų.
Uodega užsukta ant nugaros, apaugusi ilgais šilkiniais plaukais. Kūnas apaugęs minkštais, šilkiniais, beveik tiesiais, ilgais plaukais, išskyrus galvą, kur jie trumpi.
Japonų chinai paprastai būna balti su juodomis arba rausvai rudomis dėmėmis.
Judesiai lengvi, laisvi, eisena, išdidi, letenos aukštai keliamos.
Tai nedidelis, supratingas ir švelnus šunelis plačia ir plokščia galva, apaugęs ilgais ir minkštais plaukais, kurie suteikia jam grožio ir gracijos. Aukštis ties ketera beveik lygus ilgiui ir siekia apie 30 cm. Kuo smulkesnis šunelis, tuo labiau vertinamas. Paprastai kalytės smulkesnės už patinus.
Galva palyginti stambi, kaukolė plati, suapvalinta iš priekinės pusės. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Snukis trumpas. Nosies veidrodėlis platus, juodas ar tamsiai rudas, derantis prie kailio spalvos. Šnervės plačios. Žandikauliai platūs ir trumpi, išsišovę į priekį. Dantys balti, stiprus. Kaplinis sukandimas – perkandimas.
Šunelio ketera aukšta ir gerai išvystyta. Nugara tiesi ir trumpa. Juosmuo platus ir truputį iškilęs, krūtinė plati ir gili. Šonkauliai pakankamai iškilę. Pilvas įtrauktas.
Priekinės kojos tiesios ir plonos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos ir nagai kaip ir priekinių kojų.
Uodega užsukta ant nugaros, apaugusi ilgais šilkiniais plaukais. Kūnas apaugęs minkštais, šilkiniais, beveik tiesiais, ilgais plaukais, išskyrus galvą, kur jie trumpi.
Japonų chinai paprastai būna balti su juodomis arba rausvai rudomis dėmėmis.
Judesiai lengvi, laisvi, eisena, išdidi, letenos aukštai keliamos.
Jorkšyro terjeras
Jis toks mažutis, kad panorėjusi galėtum paslėpti jį savo rankinėje.
Jis toks vikrus ir judrus, kad reikėtų aukštai kelti kojas norint jo
nesumindžioti. Ir toks mielas, Kad negali susilaikyti nepaglostęs jo
šilkinio kailiuko. Šis žavuolis - Jorkšyro terjeras.
Jis toks mažutis, kad panorėjusi galėtum paslėpti jį savo rankinėje.
Jis toks vikrus ir judrus, kad reikėtų aukštai kelti kojas norint jo
nesumindžioti. Ir toks mielas, Kad negali susilaikyti nepaglostęs jo
šilkinio kailiuko. Šis žavuolis - Jorkšyro terjeras.
Šis šunelis - vienas pačių mažiausių terjerų. Jorkšyro terjerai atsirado palyginti neseniai - veislei kiek daugiau negu 100 metų. Kadaise šie terjerai gyveno kukliuose neturtingųjų būstuose, gaudė graužikus ir nė svajoti nesvajojo, kad prieš juos atsivers prabangių apartamentų durys, o guoliu taps minkštutėlės pūkinės pagalvėlės. Bet nutiko kaip tik taip. Dabar Europoje daugiausiai Jorkšyro terjerų augina prancūzai - beveik 7000 tūkstančius. Lietuvoje jų yra apie pusšimtį.
Jeigu pagalvojai, kad mažasis Jorkšyro terjeras puikiai tiktų į tavo pliušinukų kolekciją, ir jau numatei vietelę šalia kokio nors dukart didesnio meškino, teks tave nuvilti. Protėvių medžiotojų kraujas neleidžia jam ilgai užsisėdėti vienoje vietoje - pamatęs katę ar užsisvajojusį balandį jis puola kaip pašėlęs. Tačiau dresuoti šį terjerą nėra sunku - jis labai sumanus ir nuovokus. Jeigu laiku parodysi jam, kas čia šeimininkas, jorkšyras nuolankiai užleis tau lyderio pozicijas. Tiesa, sutikęs kitą šunį jis gali ir "nepastebėti", kad anas yra keliskart didesnis ir sunkesnis (pats jorkšyriukas sveria vos tris kilogramus)... Žodžiu, kad ir mažas šis šunelis, tačiau su charakteriu - stumdomas tikrai nenusileis. Beje, pats mažiausias šios veislės šunelis, patekęs į Gineso rekordų knygą - tik šiek tiek didesnis už degtukų dėžutę...
Jorkšyro terjerui reikia ne tik atkaklaus dresuotojo, bet ir gero kirpėjo. Tikriausiai ir tau teko matyti, Kaip išdabinami šie šuneliai parodose - kailis žvilga labiau negu šeimininko ševeliūra, o galva papuošta įvairiausiais kaspinėliais, segtukais. Jo kailis auga visą gyvenimą, o kartais praauga net patį šunį - teko girdėti, kad 20 cm ūgio šunelis turėjo 80 cm ilgio kailį!
Taigi auginant Jorkšyro terjerą rūpesčių pakaks, kita vertus, priežiūros ir dėmesio reikia bet kokiam gyvam padarui. O dėl tokio mielo žvitriaakio snukučio tikrai verta aukoti dalį savo laisvalaikio.
Šis šunelis - vienas pačių mažiausių terjerų. Jorkšyro terjerai atsirado palyginti neseniai - veislei kiek daugiau negu 100 metų. Kadaise šie terjerai gyveno kukliuose neturtingųjų būstuose, gaudė graužikus ir nė svajoti nesvajojo, kad prieš juos atsivers prabangių apartamentų durys, o guoliu taps minkštutėlės pūkinės pagalvėlės. Bet nutiko kaip tik taip. Dabar Europoje daugiausiai Jorkšyro terjerų augina prancūzai - beveik 7000 tūkstančius. Lietuvoje jų yra apie pusšimtį.
Jeigu pagalvojai, kad mažasis Jorkšyro terjeras puikiai tiktų į tavo pliušinukų kolekciją, ir jau numatei vietelę šalia kokio nors dukart didesnio meškino, teks tave nuvilti. Protėvių medžiotojų kraujas neleidžia jam ilgai užsisėdėti vienoje vietoje - pamatęs katę ar užsisvajojusį balandį jis puola kaip pašėlęs. Tačiau dresuoti šį terjerą nėra sunku - jis labai sumanus ir nuovokus. Jeigu laiku parodysi jam, kas čia šeimininkas, jorkšyras nuolankiai užleis tau lyderio pozicijas. Tiesa, sutikęs kitą šunį jis gali ir "nepastebėti", kad anas yra keliskart didesnis ir sunkesnis (pats jorkšyriukas sveria vos tris kilogramus)... Žodžiu, kad ir mažas šis šunelis, tačiau su charakteriu - stumdomas tikrai nenusileis. Beje, pats mažiausias šios veislės šunelis, patekęs į Gineso rekordų knygą - tik šiek tiek didesnis už degtukų dėžutę...
Jorkšyro terjerui reikia ne tik atkaklaus dresuotojo, bet ir gero kirpėjo. Tikriausiai ir tau teko matyti, Kaip išdabinami šie šuneliai parodose - kailis žvilga labiau negu šeimininko ševeliūra, o galva papuošta įvairiausiais kaspinėliais, segtukais. Jo kailis auga visą gyvenimą, o kartais praauga net patį šunį - teko girdėti, kad 20 cm ūgio šunelis turėjo 80 cm ilgio kailį!
Taigi auginant Jorkšyro terjerą rūpesčių pakaks, kita vertus, priežiūros ir dėmesio reikia bet kokiam gyvam padarui. O dėl tokio mielo žvitriaakio snukučio tikrai verta aukoti dalį savo laisvalaikio.
Juodasis terjeras
Ši veilė išvesta "Raudonosios žvaigždės" veislyne (prie Maskvos),
kryžminant erdelterjerus, ryzenšnaucerius bei rotveilerius. Kai kurie
šios veislės šunys turi niūfaundlendo, vokiečių aviganio ir Kaukazo
aviganio genų.
Juodieji terjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo, pikti, nepasitikintys svetimais žmonėmis, gerai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Naudojami apsaugos tarnybose.
Patinų aukštis ties ketera 66-72 cm, patelių 64-70 cm. Formato indeksas 100-105. Stipraus, pusiausviro, judraus aukštosios nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai stambūs, raumenys stiprūs. Oda prigludusi, elastinga, be raukšlių ir klosčių. Kailis šiurkštus, plaukai tankūs, prigludę. Dekoratyviniai plaukai sudaro "antakius", "ūsus", "barzdą" ir "karčiukus".
Juodieji terjerai būna juodi, juodi su žilais plaukais.
Juodieji terjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo, pikti, nepasitikintys svetimais žmonėmis, gerai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Naudojami apsaugos tarnybose.
Patinų aukštis ties ketera 66-72 cm, patelių 64-70 cm. Formato indeksas 100-105. Stipraus, pusiausviro, judraus aukštosios nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai stambūs, raumenys stiprūs. Oda prigludusi, elastinga, be raukšlių ir klosčių. Kailis šiurkštus, plaukai tankūs, prigludę. Dekoratyviniai plaukai sudaro "antakius", "ūsus", "barzdą" ir "karčiukus".
Juodieji terjerai būna juodi, juodi su žilais plaukais.
Kaukazo aviganis
Labai sena Kaukazo avių augintojų išvesta veislė. Kaukazo aviganiai
saugo bandą nuo plėšrūnų, atlieka tarnybą. Jie labiausiai paplitę
Gruzijoj, Armėnijoj ir Azerbaidžiane. Užkaukazės rajonuose šie šunys
daug stambesni, o stepių rajonuose - lengvesnio tipo, aukštesni,
trumpesnio plauko. Kaukazo aviganiai yra tvirto, grubaus tvirto
konstitucijos tipo, pasižymi įgimtu piktumu ir nepasitikėjimu svetimais.
Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau 65 cm, patelių ne mažiau 62 cm.
Spalva vietomis pilka su šviesiais ir rausvais atspalviais, rausva,
palša, balta, tigrinė, marga, dėmėta. Būdingas aliūras - lėta risčia.
Keribliuterjeras
Jų tėvynės – Airija. Keri grafystėje, pietvakarinėje salos dalyje,
kerbliuterjeras arba, kaip dar vadinamas, airių mėlynasis terjeras,
auginamas daugelį šimtmečių. Padėdavo ganyti bandas, saugoti namus ir
vaikus. Keris – drausmingas ir drąsus, ištvermingas, stiprus, labai
judrus, puikus sargas. Loja tik tada, kai gresia pavojus. Geras
pagalbininkas medžiojant triušius, lapes ir kitus smulkius žverelius,
noriai atneša grobį iš vandens – jis puikus plaukikas, labai mėgstantis
vandenį. Keribliuterjeras būdinga melsva kailio spalva, tamsios akys,
raumeningas kūnas, keista snukio išraiška. Jie gli gyventi ir mieste, ir
kaime. Nepasimeta jokioje situacijoje, nieko nebijo – nei žveries, nei
žmogaus, ir kartu lipšnūs, švelnus ir ištikimi tiems, kuriuos myli ir
kuriais pasitiki. Jie ištvermingi, drąsūs stiprūs ir labai judrūs.
Keribliuterjerai lengvai dresiruojami. Jie nepaprastai sumnūs ir įvairiomis aplinkybėmis supranta, ko iš jų reikalaujama, be to, ir patys reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi teisingai, dėmesingai ir su meile. Geromis sąlygomis gyvena ilgai ir iki senatvės lieka žaismingi bei judrūs. Aštuonerių metų keribliuterjerus sunku atskirti nuo dvejų metų.
Šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje Anglijoje 192 metais. Nuo to laiko dėl savo eksterjero, ypatybių ir charakterio pasidarė populiarūs visame pasaulyje.
Keribliuterjero kūnas – kvadrato formos. Galva ilga, proporcinga liemeniui, nedidelis perėjimas nuo kaktos į snukį. Žandikauliai labai stiprūs. Ausys nedidelės, išaugusios aukštai ant galvos, nukarusios. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Gomurys ir dantenos tamsios. Nosies veidrodėlis, vokai ir lūpos – juodi. Akys labai tamsios, blizgančios, nedidelės arba vidutinio dydžio. Kaklas stiprus, aukštai iškilęs, sausas. Krūtinė gili, normalaus pločio. Nugara tiesi ir stipri.
Priekinės kojos tiesios, stiprių kaulų. Plaštakos trumpos, pasvirusios. Užpakalinės kojos raumeningos, ryškūs kampai. Letenos nedidelės, apvalios. Uodega vidutinio ilgio, aukštai iškelta, tiesi, laikoma vertikalioje padėtyje. Kailis tankus minkštas, šilkinis ir garbanotas, jį reikia nuolat apkirpti ir prižiūrėti. Ypač ilgi kojų ir snukio (ūsai, barzda) plaukai. Keribliuterjerai būna nuo šviesiai žydros iki tamsiai mėlynos spalvos su įvairiausiais atspalviais. Ant krūtinės gali būti nedidelė balta dėmė. Šuniukai gimsta juodi, gali turėti šviesias atspalvių stadijas. Iki 18 mėnesių įvertinimas už spalvą nemažinamas. Galva, snukis, letenos, uodega gali turėti tamsesnį atspalvį (pagal amžių).
Pegeidautinas patinų aukštis – 47 cm, patelių – 46 cm. Patinai sveria 15 – 18 kg, patelės – 14 – 17 kg.
Keribliuterjerai lengvai dresiruojami. Jie nepaprastai sumnūs ir įvairiomis aplinkybėmis supranta, ko iš jų reikalaujama, be to, ir patys reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi teisingai, dėmesingai ir su meile. Geromis sąlygomis gyvena ilgai ir iki senatvės lieka žaismingi bei judrūs. Aštuonerių metų keribliuterjerus sunku atskirti nuo dvejų metų.
Šie šunys pirmą kartą dalyvavo parodoje Anglijoje 192 metais. Nuo to laiko dėl savo eksterjero, ypatybių ir charakterio pasidarė populiarūs visame pasaulyje.
Keribliuterjero kūnas – kvadrato formos. Galva ilga, proporcinga liemeniui, nedidelis perėjimas nuo kaktos į snukį. Žandikauliai labai stiprūs. Ausys nedidelės, išaugusios aukštai ant galvos, nukarusios. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Gomurys ir dantenos tamsios. Nosies veidrodėlis, vokai ir lūpos – juodi. Akys labai tamsios, blizgančios, nedidelės arba vidutinio dydžio. Kaklas stiprus, aukštai iškilęs, sausas. Krūtinė gili, normalaus pločio. Nugara tiesi ir stipri.
Priekinės kojos tiesios, stiprių kaulų. Plaštakos trumpos, pasvirusios. Užpakalinės kojos raumeningos, ryškūs kampai. Letenos nedidelės, apvalios. Uodega vidutinio ilgio, aukštai iškelta, tiesi, laikoma vertikalioje padėtyje. Kailis tankus minkštas, šilkinis ir garbanotas, jį reikia nuolat apkirpti ir prižiūrėti. Ypač ilgi kojų ir snukio (ūsai, barzda) plaukai. Keribliuterjerai būna nuo šviesiai žydros iki tamsiai mėlynos spalvos su įvairiausiais atspalviais. Ant krūtinės gali būti nedidelė balta dėmė. Šuniukai gimsta juodi, gali turėti šviesias atspalvių stadijas. Iki 18 mėnesių įvertinimas už spalvą nemažinamas. Galva, snukis, letenos, uodega gali turėti tamsesnį atspalvį (pagal amžių).
Pegeidautinas patinų aukštis – 47 cm, patelių – 46 cm. Patinai sveria 15 – 18 kg, patelės – 14 – 17 kg.
Kolis
Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė. Šios veislės šunys jau buvo
žinomi XIII amžiuje, bet per tą laiką ši veislė labai pakito.
Dabartinės kolio veislės šuns išvaizda susiformavo XVIII a. gale
Škotijoje. Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia ir naudoja butų
apsaugai bei sportui. Tinkamai dresiruojant jie būna geri sargybiniai ir
šeimininkų gynėjai, paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, geologų
pagalbininkai, aklųjų vedliai.
Kolis - sauso tvirto konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių 50-55 cm. Formato indeksas 108-110. Patinų kaulėtumo indeksas 16-17, patelių 15,5-16. Tai stipraus, pusiausviro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos šunys. Lytinis dimorfizmas tyškus. Kaulai tvirti, tačiau nestambūs, raumenys sausi, stiprūs. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Plaukas ilgas, tiesus, vietomis banguotas. Skruostai, kakta, snukis, priekinės kojos ir slėsnos apaugusios trumpais plaukais.
Koliai būna trispalviai: juoda spalva su balta, ruda su balta, ir marmurinio atspalvio (juoda, balta ir ruda). Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai arba truputį nuleista žemyn. Pasitaiko ir kumpanosių šunų. Lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas. Ausys trikampio formos, nedidelės, stačios, į priekį nuleistais galais. Akys nedidelės, migdolų formos, įstrižos, tamsios, vokai sausi, prigludę. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, aukštai pakeltas, trumpesnis už galvą. Ketera stipri, aukšta. Nugara tvirta, tiesi, normalaus pločio. Juosmuo trumpas, normalaus pločio, truputį palinkęs. Strėnos taip pat normalaus pločio, ilgos. Uodega kardo formos, ilga, siekia kulnų sąnarius ar dar ilgesnė. Krūtinė normalaus pločio, gili, ilga, ovali, aptine dalimi siekia alkūnės sąnarius. Pilvas normaliai įtrauktas.
Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera. Pečiai raumeningi. Priešpečiai tiesūs, lygiagretūs. Plaštakos neilgos, šiek tiek pasvirusios. Užpakalinės kojos, žiūrint iš užpakalio pusės, tiesios ir lygiagrečios. Kulnų sąnariai sausi, plokšti, ryškiais kampais. Slėsnos vertikalios. Letenos ovalo formos, suspaustais pirštais. Užpakalinės letenos mažesnės, apvalesnės ir mažiau suspaustos.
Judesiai lengvi, laisvi. Būdingas aliūras - risčia.
Kolis - sauso tvirto konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera 55-60 cm, patelių 50-55 cm. Formato indeksas 108-110. Patinų kaulėtumo indeksas 16-17, patelių 15,5-16. Tai stipraus, pusiausviro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos šunys. Lytinis dimorfizmas tyškus. Kaulai tvirti, tačiau nestambūs, raumenys sausi, stiprūs. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Plaukas ilgas, tiesus, vietomis banguotas. Skruostai, kakta, snukis, priekinės kojos ir slėsnos apaugusios trumpais plaukais.
Koliai būna trispalviai: juoda spalva su balta, ruda su balta, ir marmurinio atspalvio (juoda, balta ir ruda). Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai arba truputį nuleista žemyn. Pasitaiko ir kumpanosių šunų. Lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas. Ausys trikampio formos, nedidelės, stačios, į priekį nuleistais galais. Akys nedidelės, migdolų formos, įstrižos, tamsios, vokai sausi, prigludę. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, aukštai pakeltas, trumpesnis už galvą. Ketera stipri, aukšta. Nugara tvirta, tiesi, normalaus pločio. Juosmuo trumpas, normalaus pločio, truputį palinkęs. Strėnos taip pat normalaus pločio, ilgos. Uodega kardo formos, ilga, siekia kulnų sąnarius ar dar ilgesnė. Krūtinė normalaus pločio, gili, ilga, ovali, aptine dalimi siekia alkūnės sąnarius. Pilvas normaliai įtrauktas.
Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera. Pečiai raumeningi. Priešpečiai tiesūs, lygiagretūs. Plaštakos neilgos, šiek tiek pasvirusios. Užpakalinės kojos, žiūrint iš užpakalio pusės, tiesios ir lygiagrečios. Kulnų sąnariai sausi, plokšti, ryškiais kampais. Slėsnos vertikalios. Letenos ovalo formos, suspaustais pirštais. Užpakalinės letenos mažesnės, apvalesnės ir mažiau suspaustos.
Judesiai lengvi, laisvi. Būdingas aliūras - risčia.
Labradoro retriveris
Manoma, kad labradoro retriverių
protėviai buvo šiaurės Amerikos indėnų šunys, padėdavę traukti tinklus
iš šalto Atlanto vandenyno gelmių. Pirmą kartą europiečiai šiuos šunis
pamate Šventojo Džonso miesto uoste. Todėl jų pirmasis pavadinimas ir
buvo Šventojo Džonso šunys. Kodėl vėliau jie buvo perkrikštyti į
Labradoro retriverius, žinomos kelios versijos. Manoma, kad pirmieji
labradorai turėjo tik juodą kailį- būtent šią spalvą buvo galima lyginti
su labradoro akmeniu. Tačiau sakoma, kad Labradoro retriverio protėviai
gyveno Labradoro pusiasalyje, iš kur buvo atvežti į Šiaurės Amerika.
Pagal trečiąją versiją pirmuosius labradorus pamatė portugalai ir
susižavėjo jų gabumais, noru dirbti, todėl pavadino "lavrador"
(portugalų k.) darbininkais. Į Didžiąją Britaniją šie šunys atplukdyti
1930 m. Jie greitai paplito. 1904 m. Labradoro retriveris įregistruotas
Anglijos kinologų klube kaip savarankiška veislė.
Šiuolaikinis Labradoro retriveris savo išvaizda labai skiriasi nuo protėvių, tačiau charakterio savybės išlikusios tos pačios: darbštus, veržlus, puikus plaukikas, vaikų draugas, lengvai dresuojamas, paklusnus. Jis tarsi sukurtas, kad patenkintų visų šeimos narių norus.
Savo išvaizda nėra labai išsiskiriantis -stambi galva su nulėpusiom ausim, proporcingas ir tvirtas kūnas, kurį dengia tankus, trumpas, neperšlampantis kailis. Labradoro retriverio uodega kartais pavadinama ūdros uodega- ji turi būti neilga, kuo storesnė, apaugusi trumpais šiurkščiais plaukais. Kalių aukštis ties ketera 54-56 cm, šunų 56-57 cm.
Šiuolaikinis Labradoro retriveris savo išvaizda labai skiriasi nuo protėvių, tačiau charakterio savybės išlikusios tos pačios: darbštus, veržlus, puikus plaukikas, vaikų draugas, lengvai dresuojamas, paklusnus. Jis tarsi sukurtas, kad patenkintų visų šeimos narių norus.
Savo išvaizda nėra labai išsiskiriantis -stambi galva su nulėpusiom ausim, proporcingas ir tvirtas kūnas, kurį dengia tankus, trumpas, neperšlampantis kailis. Labradoro retriverio uodega kartais pavadinama ūdros uodega- ji turi būti neilga, kuo storesnė, apaugusi trumpais šiurkščiais plaukais. Kalių aukštis ties ketera 54-56 cm, šunų 56-57 cm.
Landšyras
Landsyras aukštakojis ir ne tokio gremėzdiško sudėjimo, kaip
niūfaundlendas. Jo kaukolė kampuotesnė ir tiesesnė, kailis tankesnis.
Niūfaundlendų mėgėjai svarstė, ar nereikėtų abu pogrupius galutinai atskirti, kaip savarankiškas veisles. [..] 1960 m. Vienoje vykęs Tarptautinės kinologijos federacijos posėdis priėmė nutarimą parengti atskirus standartus niūfaundlendams ir landsyrams. Vėliau jie buvo patvirtinti. Pagal federacijos nutarimą lansyras laikomas dėmėtąja niūfaundlendo veislės grupe, o ne atskira veisle, nes abiejų variantų šunų stichija - vanduo. Būdami geri plaukikai, turėdami stiprų gelbėjimo instinktą, jie yra išgelbėję daugybę skęstančiųjų. Turėdami daug puikių bruožų - jie priraišūs ir labai ištikimi, visada gina skriaudžiamus vaikus nuo gręsiančių pavojų, - tapo daugelio pasakojimų ir legendų herojais.
Landsyras stambus, gerai, harmoningai sudėtas. Kojos, ypač patinų, ilgesnės už juodųjų niūfaundlendų, raumeningos, truputį pasvirusios į priekį, žingsnis galingas.
Pagal tarptautinį standartą patinų ūgis ties ketera 72-80 cm, patelių 62-72 cm. Gali būti nedidelių nukrypimų į abi puses.
Kailis, išskyrus plaukus ant galvos, ilgaplaukis, labai prigludęs ir labai tankus. Landsyras būna sniego baltumo spalvos su juodomis nesijungiančiomis dėmėmis ant liemens. Kaklas, krūtinė, pilvas, kojos ir uodega balti. Snukis baltas su simetriškomis juodomis dėmėmis.
Niūfaundlendų mėgėjai svarstė, ar nereikėtų abu pogrupius galutinai atskirti, kaip savarankiškas veisles. [..] 1960 m. Vienoje vykęs Tarptautinės kinologijos federacijos posėdis priėmė nutarimą parengti atskirus standartus niūfaundlendams ir landsyrams. Vėliau jie buvo patvirtinti. Pagal federacijos nutarimą lansyras laikomas dėmėtąja niūfaundlendo veislės grupe, o ne atskira veisle, nes abiejų variantų šunų stichija - vanduo. Būdami geri plaukikai, turėdami stiprų gelbėjimo instinktą, jie yra išgelbėję daugybę skęstančiųjų. Turėdami daug puikių bruožų - jie priraišūs ir labai ištikimi, visada gina skriaudžiamus vaikus nuo gręsiančių pavojų, - tapo daugelio pasakojimų ir legendų herojais.
Landsyras stambus, gerai, harmoningai sudėtas. Kojos, ypač patinų, ilgesnės už juodųjų niūfaundlendų, raumeningos, truputį pasvirusios į priekį, žingsnis galingas.
Pagal tarptautinį standartą patinų ūgis ties ketera 72-80 cm, patelių 62-72 cm. Gali būti nedidelių nukrypimų į abi puses.
Kailis, išskyrus plaukus ant galvos, ilgaplaukis, labai prigludęs ir labai tankus. Landsyras būna sniego baltumo spalvos su juodomis nesijungiančiomis dėmėmis ant liemens. Kaklas, krūtinė, pilvas, kojos ir uodega balti. Snukis baltas su simetriškomis juodomis dėmėmis.
Maskvos sarginis
Ši veislinė grupė išvesta „Raudonosios žvagždės“ veislyne, kryžminant
senbernarus su Kaukazo aviganiais.Pirmoji šios veislės šunų karta buvo
artimesnė Kaukazo aviganių tipui- jie buvo stambesni už sembernarą,
ryškios gynybinės reakcijos.Vėliau, kergiami su senbernarais, vėl
priartėjo prie pastarojo išvaizdos.
Maskvos sarginis stambus, grubaus konstitucijos tipo šuo.Patinų aukštis ties ketera – 68 – 75 cm, patelių – 66 – 70 cm.Stipraus, pusiausvyro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo, vyrauja aktyvi gynybinė reakcija. Maskvos sarginiai naudojami apsaugos tarnyboje. Kaulai ir raumenys stambūs. Oda prigludusi, elastinga, gali būti nedidelės raukšlės ties gerkle.Plaukas ilgas, tankus, tankus ir poplaukis, ir dekoratyviniai plaukai, kurie ant kaklo sudaro karčiukus.Kojų užpakalinėje dalyje auga ilgi puošnūs plaukai.
Maskvos sarginiai būna dėmėti (balti su rausvomis ir tamsiomis dėmėmis), palši su tamsiu pavidalu apvadu.
Galva plati, masyvi, ryškiai pereinanti iš aktos į snukį. Ausys nedidelės, nukarusios, aukščiau akių linijos. Akys nedidelės, apvalios, plačios, tamsios. Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Ketera ryški. Nugara plati, tiesi, raumeninga. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, muskulingos, beveik horizontalios. Uodega sunki, ilga, iki kulnų sąnarių. Krūtinė plati, gili, ilga, su truputį iškiliais šokkauliais, platėjančiais į pilvo pusę. Pilvas įtrauktas. Priekinių kojų priešpečiai tiesūs, stori ir masyvūs. Plaštakos storos, plačios, truputį pasvirusios.užpakalinės kojos su trumpomis blauzdomis ir šiek tiek ištiesintais kampais kulnų sąnariuose. Letenos stambios, pirštai suspausti į gniužulėlį.
Maskvos sarginis stambus, grubaus konstitucijos tipo šuo.Patinų aukštis ties ketera – 68 – 75 cm, patelių – 66 – 70 cm.Stipraus, pusiausvyro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo, vyrauja aktyvi gynybinė reakcija. Maskvos sarginiai naudojami apsaugos tarnyboje. Kaulai ir raumenys stambūs. Oda prigludusi, elastinga, gali būti nedidelės raukšlės ties gerkle.Plaukas ilgas, tankus, tankus ir poplaukis, ir dekoratyviniai plaukai, kurie ant kaklo sudaro karčiukus.Kojų užpakalinėje dalyje auga ilgi puošnūs plaukai.
Maskvos sarginiai būna dėmėti (balti su rausvomis ir tamsiomis dėmėmis), palši su tamsiu pavidalu apvadu.
Galva plati, masyvi, ryškiai pereinanti iš aktos į snukį. Ausys nedidelės, nukarusios, aukščiau akių linijos. Akys nedidelės, apvalios, plačios, tamsios. Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Ketera ryški. Nugara plati, tiesi, raumeninga. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, muskulingos, beveik horizontalios. Uodega sunki, ilga, iki kulnų sąnarių. Krūtinė plati, gili, ilga, su truputį iškiliais šokkauliais, platėjančiais į pilvo pusę. Pilvas įtrauktas. Priekinių kojų priešpečiai tiesūs, stori ir masyvūs. Plaštakos storos, plačios, truputį pasvirusios.užpakalinės kojos su trumpomis blauzdomis ir šiek tiek ištiesintais kampais kulnų sąnariuose. Letenos stambios, pirštai suspausti į gniužulėlį.
Mažasis šnauceris
Grynaveisliai mažieji šnauceriai pradėti veisti pradėjusio amžiaus
pabaigoje. Dabartinis mažasis šnauceris – kresno sudėjimo, kvadrato
formos, pailga masyvia galva, būdinga šnauceriams. Mažasis šnauceris
labai temperamentingas, nuovokus, lengvai dresiruojamas, draugiškas su
savais ir nepasitikintis svetimaisiais. Todėl jis ne tik puikus
kambarinis šunelis, bet ir geras sargas.
Mažasis šnauceris šiurkščiaplaukis, vidutinio ūgio, tvirtas, raumeningas. Patinų aukštis ties ketera pageidautinas pagal standartą – 42 – 50 cm, patelių - apie 42 cm.
Galva paprastai atitinka šunelio svorį. Perėjimas iš kaktos į snukį dėl didelių antakių atrodo ryškus. Tiesi nosies nugarėlė lygiagreti kaktos linijai. Nosies veidrodėlis juodas. Lūpos prigludusios prie kaktos linijai. Dantys tvirti, normalaus dydžio, sveiki, balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukštai, simetriškai apkerpamos. Akys ovalo formos, tamsios, tiesios. Apatiniai vokai prigludę, sausi.
Kaklas vidutinio ilgio, proporcingas svoriui, elegantiškas. Krūtinė normalaus pločio, truputį žemiau alkūnių. Pilvas pereinamai įtrauktas. Visas liemens ilgis maždaug lygus aukščiui ties ketera. Trumpa ir stipri nugara bei juosmuo nesudaro absoliučiai tiesios linijos, o nuolaidžiai pereina į truputį palinkusias strėnas.
Priekinių kojų įstrižai pasuktos mentės ir petikaulis sudaro ryškius kampus. Užpakalinių kojų šlaunys įstrižos, raumenys gerai išvystyti. Labai ryškus kulno sąnariai. Letenos apvalios formos, suspaustais pirštais, juodais nagais. Uodega aukštai iškilusi. Ji nupjaunama paliekant tris ar keturis slankstelius.
Mažojo šnaucerios plaukų danga šiurkšti ir standi lyg viela, tanki. Tipiški šnaucerio požymiai – ūsai ir barzda, vešlūs, tankūs antakiai, kurie šiektiek užkritę ant akių. Kaktos ir aus plaukai trumpesni.
Mažieji šnauceriai būna juodos, taip pat pilkos spalvos („pipirai su druska“ – pilkame kailyje išsibarstę balti plaukai). Snukio kaukė nei per tamsi, nei per šviesi.
Mažasis šnauceris šiurkščiaplaukis, vidutinio ūgio, tvirtas, raumeningas. Patinų aukštis ties ketera pageidautinas pagal standartą – 42 – 50 cm, patelių - apie 42 cm.
Galva paprastai atitinka šunelio svorį. Perėjimas iš kaktos į snukį dėl didelių antakių atrodo ryškus. Tiesi nosies nugarėlė lygiagreti kaktos linijai. Nosies veidrodėlis juodas. Lūpos prigludusios prie kaktos linijai. Dantys tvirti, normalaus dydžio, sveiki, balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukštai, simetriškai apkerpamos. Akys ovalo formos, tamsios, tiesios. Apatiniai vokai prigludę, sausi.
Kaklas vidutinio ilgio, proporcingas svoriui, elegantiškas. Krūtinė normalaus pločio, truputį žemiau alkūnių. Pilvas pereinamai įtrauktas. Visas liemens ilgis maždaug lygus aukščiui ties ketera. Trumpa ir stipri nugara bei juosmuo nesudaro absoliučiai tiesios linijos, o nuolaidžiai pereina į truputį palinkusias strėnas.
Priekinių kojų įstrižai pasuktos mentės ir petikaulis sudaro ryškius kampus. Užpakalinių kojų šlaunys įstrižos, raumenys gerai išvystyti. Labai ryškus kulno sąnariai. Letenos apvalios formos, suspaustais pirštais, juodais nagais. Uodega aukštai iškilusi. Ji nupjaunama paliekant tris ar keturis slankstelius.
Mažojo šnaucerios plaukų danga šiurkšti ir standi lyg viela, tanki. Tipiški šnaucerio požymiai – ūsai ir barzda, vešlūs, tankūs antakiai, kurie šiektiek užkritę ant akių. Kaktos ir aus plaukai trumpesni.
Mažieji šnauceriai būna juodos, taip pat pilkos spalvos („pipirai su druska“ – pilkame kailyje išsibarstę balti plaukai). Snukio kaukė nei per tamsi, nei per šviesi.
Miniatiūrinis šnauceris
Miniatiūrinis šnauceris – tai nykštukinė mažojo šnaucerio forma. Šiuo
metu, kaip ir mažojo šnaucerio, veislės standartas nusistovėjęs. Ir
eksterjeru, ir būdu abi veislės labai panašios. Būdami mažo ūgio, šie
šuneliai puikiai tinka auginti bute. Turėdami puikią uoslę, jie
sėkmingai padeda muitininkams ieškoti narkotikų.
Šios veislės šunų sugebėjimai ir būdo savybės tokios pat, kaip mažųjų šnaucerių. Tik jie yra mažesni, ir todėl juos laikyti šeimininkui atsieina pigiau.
Šunelių aukštis ties ketera nuo 30 iki 35 cm. Patinas ir patelė yra vienodo dydžio. Galva ilgoka. Perėjimas iš kaktos į snukį nestaigus. Kakta plokščia, jos linijalygiagreti nosies nugarėlės linijai. Snukis stiprus, baigiasi stambiu nosies veidrodėliu. Dantys stiprūs, sveiki, sukandimas žirklių principo. Ausys stačios ir simetriškos formos. Akys ovalo formos, tamsios.
Kaklas ilgas, gražiai ir aukštai iškeltas, nestoras. Krūtinė normalaus pločio, nuleista žemiau alkūnės. Žiūrint iš priekio, išlinkusi. Pilvas palaipsniui iškeltas. Juosmuo tvirtas. Viršutinė linija sudaro vos pastebimą lanką. Bendras šuns ilgis maždaug lygus aukščiui ties ketera. Strėnos truputį nuolaidžios. Uodega aukštai iškilusi. Ji nupjaunama, paliekant tris slankstelius.
Priekinės kojos įstrižos pečių atžvilgiu, alkūnės prigludusios. Priešpiečiai tiesūs, plaštakos pasvirusios. Užpakalinės kojos tvirtos, ryškūs sujungimo sąnarių kampai, žingsnis lengvas. Letenos trumpos, apvalios, pirštai suspausti. Plaukas stangrus; kuo stangresnis, antakiai, snukį puošia stangrūs ūsai ir barzda. Truputį trumpesni, bet irgi stangrūs plaukai ant kaklo ir kojų.
Visi kiti standarto nurodymai atitinka mažojo šnaucerio standartą.
Šios veislės šunų sugebėjimai ir būdo savybės tokios pat, kaip mažųjų šnaucerių. Tik jie yra mažesni, ir todėl juos laikyti šeimininkui atsieina pigiau.
Šunelių aukštis ties ketera nuo 30 iki 35 cm. Patinas ir patelė yra vienodo dydžio. Galva ilgoka. Perėjimas iš kaktos į snukį nestaigus. Kakta plokščia, jos linijalygiagreti nosies nugarėlės linijai. Snukis stiprus, baigiasi stambiu nosies veidrodėliu. Dantys stiprūs, sveiki, sukandimas žirklių principo. Ausys stačios ir simetriškos formos. Akys ovalo formos, tamsios.
Kaklas ilgas, gražiai ir aukštai iškeltas, nestoras. Krūtinė normalaus pločio, nuleista žemiau alkūnės. Žiūrint iš priekio, išlinkusi. Pilvas palaipsniui iškeltas. Juosmuo tvirtas. Viršutinė linija sudaro vos pastebimą lanką. Bendras šuns ilgis maždaug lygus aukščiui ties ketera. Strėnos truputį nuolaidžios. Uodega aukštai iškilusi. Ji nupjaunama, paliekant tris slankstelius.
Priekinės kojos įstrižos pečių atžvilgiu, alkūnės prigludusios. Priešpiečiai tiesūs, plaštakos pasvirusios. Užpakalinės kojos tvirtos, ryškūs sujungimo sąnarių kampai, žingsnis lengvas. Letenos trumpos, apvalios, pirštai suspausti. Plaukas stangrus; kuo stangresnis, antakiai, snukį puošia stangrūs ūsai ir barzda. Truputį trumpesni, bet irgi stangrūs plaukai ant kaklo ir kojų.
Visi kiti standarto nurodymai atitinka mažojo šnaucerio standartą.
Niufaundlendas
Iki šiol neaišku, kur atsirado pirmieji niūfaundlendų veislės šunys.
Vieni teigia, kad šios veislės šunys buvo įvežti į Niūfaundlendo salą iš
Europos, po to vėl atgal. Kiti įrodinėja, kad niūfaundlendas -
amerikietiškos veislės šuo. Neginčytina tik tai, kad į šią veislę dėmesį
atkreipė anglai Niūfaundlendo saloje. Iš to ir kilo pavadinimas. Vėliau
jie buvo atgabenti į Europą. Čia veislė ilgą laiką buvo gerinama ir
labai išpopuliarėjo XIX a. II pusėje. Dėl ištikimybės šeimininkui,
drąsos ir kitų puikių savybių jie tapo dailininkų, poetų susižavėjimo
objektu. Įžymus anglų dailininkas Landsyras yra nutapęs baltą su
juodomis dėmėmis niūfaundlendą, gelbstintį iš vandens mergaitę.
Ilgaplaukis, tankus niūfaundlendo kailis saugo jį nuo darganų, todėl šis šuo nebijo šalto vandens ir ilgus metus padėdavo žvejams traukti į krantą sunkius tinklus. Dviejų pasaulinių karų padariniai turėjo įtaką šios veislės raidai. Kažkada labai paplitę, jie tapo retu eksponatu daugelyje šalių. Šios veilės šunys naudojami skęstančiųjų gelbėjimo tarnyboje. Jie ramūs, švelnūs ir pasitikintys žmonėmis.
Niūfaundlendams būdingas masyvumas. Tačiau jie neturi būti gremėzdiški ir aptingę, o priešingai - stiprūs, judrūs ir aktyvūs.
Patinų aukštis ties ketera pagal tarptautinį standartą 72 cm, patelių 65 cm. Patinų vidutinis svoris 62-68 kg, patelių 50-55 kg.
Niūfaundlendai būna anglies juodumo, tačiau gali turėti bronzinį atspalvį arba baltą dėmę ant krūtinės ir pirštų. PAsitaiko ir bronzinės bei juodos spalvos niūfaundlendų su juodomis arba bronzinėmis dėmėmis. Vertinant šunį labai svarbu spalva. Juodi, turintys tik baltą dėmę ant krūtinės bei baltą uodegos galą, ir dėmėti šunys vertinami atskirai.
Ilgaplaukis, tankus niūfaundlendo kailis saugo jį nuo darganų, todėl šis šuo nebijo šalto vandens ir ilgus metus padėdavo žvejams traukti į krantą sunkius tinklus. Dviejų pasaulinių karų padariniai turėjo įtaką šios veislės raidai. Kažkada labai paplitę, jie tapo retu eksponatu daugelyje šalių. Šios veilės šunys naudojami skęstančiųjų gelbėjimo tarnyboje. Jie ramūs, švelnūs ir pasitikintys žmonėmis.
Niūfaundlendams būdingas masyvumas. Tačiau jie neturi būti gremėzdiški ir aptingę, o priešingai - stiprūs, judrūs ir aktyvūs.
Patinų aukštis ties ketera pagal tarptautinį standartą 72 cm, patelių 65 cm. Patinų vidutinis svoris 62-68 kg, patelių 50-55 kg.
Niūfaundlendai būna anglies juodumo, tačiau gali turėti bronzinį atspalvį arba baltą dėmę ant krūtinės ir pirštų. PAsitaiko ir bronzinės bei juodos spalvos niūfaundlendų su juodomis arba bronzinėmis dėmėmis. Vertinant šunį labai svarbu spalva. Juodi, turintys tik baltą dėmę ant krūtinės bei baltą uodegos galą, ir dėmėti šunys vertinami atskirai.
Nykštukinis pinčeris
Tai vieni mažiausių šunelių. Veisti juos pradėta Vokietijoje šio
šimtmečio pradžioje. Šio mažo šunelio stipri kaulų, raumenų sistema, jie
labai judrūs, gracingi, stiprios nervų sistemos ir ištvermingi.
Labai vertinami jo charakterio bruožai – ištikimybė ir drąsa bei agresyvumas ginant šeimininkui priklausantį daiktą ar jį patį. Nykštukinius pinčerius galima auginti net mažiausiuose butuose, nes užima mažai vietos ir nareikia didelės priežiūros. Kai kuriose šalyse juos naudoja žiurkėms ir pelėms gaudyti. Šios veislės šunys bijo šalčio ir nemyli vaikų, jei augdami nebendravo su jais.
Patinų ir patelių aukštis ties ketera – 25 – 30 cm. Galva siaura, pleišto formos, skruostai silpnai išvystyti. Kaukolė plokščia. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ir kaktos linijos lygiagrečios. Snukis sausas, stiprus, proporcingas kaukolės daliai. Nosies veidrodėlis dažniausiai juodas, bet šviesaus atspalvio šunų gali būti ir šviesesnis, panašus į kūno spalvą. Dantys balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukščiau akių linijos, simetriškos. Akys tamsios, ovalo formos. Kaklas aukštai iškilęs, normalioje padėtyje, sausas, normalaus ilgio. Kaklo oda, ypač gerklės srityje, nenukarusi. Liemuo raumeningas. Nugara trumpa, juosmuo stiprus. Krūtinės ląstos šonkauliai plokšti. Pilvas iškilęs, strėnos apvalios. Priekinių kojų mentės įstrižos, galūnės vertikalios, užpakalinių sujungimo kampai gerai suderinti tarpusavyje. Letenos apvalios, suspaustos. Judesiai elegantiški, lengvi, gracingi. Uodega aukštai strėnų zonoje, trumpinama paliekant tris slankstelius. Plaukas trumpas, tankus, prigludęs, bilzgantis, visur vienodo ilgio.
Juodos spalvos šunų galūnės šviesios. Vienspalviai šunys paprastai būna palši, melsvai pilki ir rudi, o galūnės bei kitos vietos (skruostai, lūpos, apatinis žandikaulis, krūtinės priekinė dalis, po akimis, ant gerklės ir prie analinės angos) – aukso spalvos.
Labai vertinami jo charakterio bruožai – ištikimybė ir drąsa bei agresyvumas ginant šeimininkui priklausantį daiktą ar jį patį. Nykštukinius pinčerius galima auginti net mažiausiuose butuose, nes užima mažai vietos ir nareikia didelės priežiūros. Kai kuriose šalyse juos naudoja žiurkėms ir pelėms gaudyti. Šios veislės šunys bijo šalčio ir nemyli vaikų, jei augdami nebendravo su jais.
Patinų ir patelių aukštis ties ketera – 25 – 30 cm. Galva siaura, pleišto formos, skruostai silpnai išvystyti. Kaukolė plokščia. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ir kaktos linijos lygiagrečios. Snukis sausas, stiprus, proporcingas kaukolės daliai. Nosies veidrodėlis dažniausiai juodas, bet šviesaus atspalvio šunų gali būti ir šviesesnis, panašus į kūno spalvą. Dantys balti, sukandimas žirklių principo. Ausys aukščiau akių linijos, simetriškos. Akys tamsios, ovalo formos. Kaklas aukštai iškilęs, normalioje padėtyje, sausas, normalaus ilgio. Kaklo oda, ypač gerklės srityje, nenukarusi. Liemuo raumeningas. Nugara trumpa, juosmuo stiprus. Krūtinės ląstos šonkauliai plokšti. Pilvas iškilęs, strėnos apvalios. Priekinių kojų mentės įstrižos, galūnės vertikalios, užpakalinių sujungimo kampai gerai suderinti tarpusavyje. Letenos apvalios, suspaustos. Judesiai elegantiški, lengvi, gracingi. Uodega aukštai strėnų zonoje, trumpinama paliekant tris slankstelius. Plaukas trumpas, tankus, prigludęs, bilzgantis, visur vienodo ilgio.
Juodos spalvos šunų galūnės šviesios. Vienspalviai šunys paprastai būna palši, melsvai pilki ir rudi, o galūnės bei kitos vietos (skruostai, lūpos, apatinis žandikaulis, krūtinės priekinė dalis, po akimis, ant gerklės ir prie analinės angos) – aukso spalvos.
Pekinas
Seni padavimai pasakoja, kad kažkada liūtas įsimylėjo beždžionę. Jų
meilės vaisius - mažas pekinas. Iš beždžionės jis paveldėjo nedidelį ūgį
ir tamsias, dideles, išraiškingas akis, o iš liūto - ramumą,
savarankiškumą, drąsą, savigarbą ir puošnius karčius.
Šis mažas šunelis ilgus šimtmečius gyveno tik Kinijoje, imperatoriaus rūmuose ir jų soduose. Niekas neturėjo teisės jo išsivesti už šių ribų, nes grėsė mirties bausmė. Į Angliją pirmieji šuneliai atvežti XIX amžiaus pabaigoje. Kai europiečiai užėmė Pekiną, imperatorius, bėgdamas iš rūmų, įsakė visus šunelius nužudyti, kad jie nepatektų į anglų rankas. Išgelbėti penki šuneliai ir jų palikuonys išplatino šią šunų veislę Europoje, o po Pirmojo pasaulinio karo pekinų vėl atsirado Kinijoje.
Pekinas - mažas, judrus, žemakojis, keistokos išvaizdos, tvirto kūno sudėjimo, turi tankią plaukų dangą. Jo groteskiška išvaizda ir manieros, protas, drąsa ir ištikimybė pelno vis naujų šunų mylėtojų simpatijas. Šuneliai sveria nuo 3,5 iki 6 kg. Kuo mažesni, tuo labiau vertinami.
Galva stambi, kakta plati ir plokščia, neturi būti apvali. Snukis visiškai plokščias. Akys didelės, iškilios, apvalios, tamsios spalvos, toli viena nuo kitos, viename lygyje su nosies veidrodėliu, kuris visada juodas, o šnervės plačiai atvertos. Snukis labai platus, stambus, užriestas, kvadratinės formos. Viršutinis ir apatinis žandikauliai platūs, stambūs. Lūpos prigludusios viena prie kitos. Ausys nukarusios, vidutinio dydžio, truputį pasvirusios į priekį, prigludusios prie galvos. Kaklas tvirtas, sausas, trumpas.
Liemens kaulų sistema tvirta, ypač priekinėje dalyje. Krūtinė stipri, plati, su iškilusiais šonkauliais. Tvirta nugara neturi būti per ilga. Priekinės kojos trumpos, masyvios, ryškūs alkūnių kampai. Priešpečiai truputį išlenkti, priartėjusiais riešais. Užpakalinės kojos silpnesnės, bet irgi stiprios. Letenos plokščios, ovalios.
Plaukai ilgi, tiesūs, vešlūs. Ant kaklo susidaro karčiai, arba apykaklė, ant ausų, uodegos, užpakalinių kojų - ilgi puošnūs plaukai. Kojos ir pirštai taip pat apaugę ilgais plaukais. Tankus poplaukis.
Eina energingai ir sudaro savimi pasitikinčio šunelio įspūdį.
Gali būti įvairių spalvų: raudoni, juodi, balti, auksiniai, smėliniai, pilki. Vienspalviai gali turėti įvairių dėmių, net baltų. Pasitaiko dėmėtų su vyraujančia balta spalva. Vienspalvių pekinų snukio "kaukė" turėtų būti juoda.
Šis mažas šunelis ilgus šimtmečius gyveno tik Kinijoje, imperatoriaus rūmuose ir jų soduose. Niekas neturėjo teisės jo išsivesti už šių ribų, nes grėsė mirties bausmė. Į Angliją pirmieji šuneliai atvežti XIX amžiaus pabaigoje. Kai europiečiai užėmė Pekiną, imperatorius, bėgdamas iš rūmų, įsakė visus šunelius nužudyti, kad jie nepatektų į anglų rankas. Išgelbėti penki šuneliai ir jų palikuonys išplatino šią šunų veislę Europoje, o po Pirmojo pasaulinio karo pekinų vėl atsirado Kinijoje.
Pekinas - mažas, judrus, žemakojis, keistokos išvaizdos, tvirto kūno sudėjimo, turi tankią plaukų dangą. Jo groteskiška išvaizda ir manieros, protas, drąsa ir ištikimybė pelno vis naujų šunų mylėtojų simpatijas. Šuneliai sveria nuo 3,5 iki 6 kg. Kuo mažesni, tuo labiau vertinami.
Galva stambi, kakta plati ir plokščia, neturi būti apvali. Snukis visiškai plokščias. Akys didelės, iškilios, apvalios, tamsios spalvos, toli viena nuo kitos, viename lygyje su nosies veidrodėliu, kuris visada juodas, o šnervės plačiai atvertos. Snukis labai platus, stambus, užriestas, kvadratinės formos. Viršutinis ir apatinis žandikauliai platūs, stambūs. Lūpos prigludusios viena prie kitos. Ausys nukarusios, vidutinio dydžio, truputį pasvirusios į priekį, prigludusios prie galvos. Kaklas tvirtas, sausas, trumpas.
Liemens kaulų sistema tvirta, ypač priekinėje dalyje. Krūtinė stipri, plati, su iškilusiais šonkauliais. Tvirta nugara neturi būti per ilga. Priekinės kojos trumpos, masyvios, ryškūs alkūnių kampai. Priešpečiai truputį išlenkti, priartėjusiais riešais. Užpakalinės kojos silpnesnės, bet irgi stiprios. Letenos plokščios, ovalios.
Plaukai ilgi, tiesūs, vešlūs. Ant kaklo susidaro karčiai, arba apykaklė, ant ausų, uodegos, užpakalinių kojų - ilgi puošnūs plaukai. Kojos ir pirštai taip pat apaugę ilgais plaukais. Tankus poplaukis.
Eina energingai ir sudaro savimi pasitikinčio šunelio įspūdį.
Gali būti įvairių spalvų: raudoni, juodi, balti, auksiniai, smėliniai, pilki. Vienspalviai gali turėti įvairių dėmių, net baltų. Pasitaiko dėmėtų su vyraujančia balta spalva. Vienspalvių pekinų snukio "kaukė" turėtų būti juoda.
Peterburgo orchidėja
Pagal aptiktus literatūrinius šaltinius, manau, kad šiuo metu naujausia
šunų veislė yra taip vadinama „Peterburgo orchidėja“. Ji pristatyta 2002
m lapkričio 15 d. Sankt Peterburge vykusioje parodoje „Zoosfera -
2002“. Tai dekoratyviniai, vieni iš mažiausių šuniukų pasaulyje. Šuniuko
kaina apie 1000 JAV dolerių.
Idėja išvesti naują dekoratyvinių kambarinių šunų veislę, gimė Sankt Peterburge, „Ilgojo ežero“ veisykloje (pavadinimas yra rusiškas, bet išvertėme, kad būtų aiškiau) , kurios savininkė Nasibova Nina Petrovna dabar tapo ir šios naujos veislės įkūrėja. Buvo norima išvesti mažų, įvairiaspalvių, individualaus ir nepakartojamo tipo šuniukų veislę. Po 6 metus trukusių sunkių selekcijos darbų, buvo gautas puikus rezultatas.
Aprašymas: mažas, kambarinis, dekoratyvinis ilgaplaukis šuniukas. Kailis labai minkštas ir švelnus panašiai kaip bolonės, o vietomis šiurkštesnis kaip jorkšyro terjero. Aukštis iki 30 cm, svoris iki 3 kg (mažesnis nei 1,5 kg svoris nepageidaujamas, ypač patelių, nes gali iškilti problemų gimdymo metu). Akys mažos, migdolo formos, ausys yra pakankamai aukštai, nusvirę, uodega trumpa. Šunys nesišeria ir neturi specifinio kvapo. Kailis kas mėnesį paauga po 1 cm., todėl šunį reikia kirpti 1 – 2 kartus per mėnesį. Ši veislė turi savitą kirpimą, kad įspūdingai atrodytų. Maudyti 1 kartą per savaitę.
Charakteris ir elgesys: Šuo labai linksmas, draugiškas, žaismingas, labai aktyvus lauke ir gana ramus namuose. Visiškai neagresyvus, puikiai sugyvena su kitais gyvūnais.
Spalvos: Šiuo metu „Peterburgo orchidėjos“ veislės šuniukų visiškai vienodos spalvos nebūna. Pagrindinės spalvos: juoda, juoda maišyta su pilka, su ruda, rausva („ryža“), pilka maišyta su ruda, tamsiai ruda, platinos spalva. Netolimoje ateityje veislininkai tikisi išgauti: melsvą ir marmurinį atspalvius.
Veislės pavadinimas „Peterburgo orchidėja“ kalba pats už save: Peterburgo – nes veislė išvesta Sankt Peterburge, Orchidėja – šios gėlės pavadinimas asocijuojasi su kažkuo labai gražaus ir švelnaus, o tai šiam šuniukui labai tinka.
Tie, kam teko pamatyti šį nuostabų kambarinį šuniuką, niekuomet jo nepamirš. Šis mažas sutvėrimas, išdidžiai vadinamas šunimi, apdovanos jus meile ir švelnumu, o namus pripildys šilumos ir jaukumo.
Idėja išvesti naują dekoratyvinių kambarinių šunų veislę, gimė Sankt Peterburge, „Ilgojo ežero“ veisykloje (pavadinimas yra rusiškas, bet išvertėme, kad būtų aiškiau) , kurios savininkė Nasibova Nina Petrovna dabar tapo ir šios naujos veislės įkūrėja. Buvo norima išvesti mažų, įvairiaspalvių, individualaus ir nepakartojamo tipo šuniukų veislę. Po 6 metus trukusių sunkių selekcijos darbų, buvo gautas puikus rezultatas.
Aprašymas: mažas, kambarinis, dekoratyvinis ilgaplaukis šuniukas. Kailis labai minkštas ir švelnus panašiai kaip bolonės, o vietomis šiurkštesnis kaip jorkšyro terjero. Aukštis iki 30 cm, svoris iki 3 kg (mažesnis nei 1,5 kg svoris nepageidaujamas, ypač patelių, nes gali iškilti problemų gimdymo metu). Akys mažos, migdolo formos, ausys yra pakankamai aukštai, nusvirę, uodega trumpa. Šunys nesišeria ir neturi specifinio kvapo. Kailis kas mėnesį paauga po 1 cm., todėl šunį reikia kirpti 1 – 2 kartus per mėnesį. Ši veislė turi savitą kirpimą, kad įspūdingai atrodytų. Maudyti 1 kartą per savaitę.
Charakteris ir elgesys: Šuo labai linksmas, draugiškas, žaismingas, labai aktyvus lauke ir gana ramus namuose. Visiškai neagresyvus, puikiai sugyvena su kitais gyvūnais.
Spalvos: Šiuo metu „Peterburgo orchidėjos“ veislės šuniukų visiškai vienodos spalvos nebūna. Pagrindinės spalvos: juoda, juoda maišyta su pilka, su ruda, rausva („ryža“), pilka maišyta su ruda, tamsiai ruda, platinos spalva. Netolimoje ateityje veislininkai tikisi išgauti: melsvą ir marmurinį atspalvius.
Veislės pavadinimas „Peterburgo orchidėja“ kalba pats už save: Peterburgo – nes veislė išvesta Sankt Peterburge, Orchidėja – šios gėlės pavadinimas asocijuojasi su kažkuo labai gražaus ir švelnaus, o tai šiam šuniukui labai tinka.
Tie, kam teko pamatyti šį nuostabų kambarinį šuniuką, niekuomet jo nepamirš. Šis mažas sutvėrimas, išdidžiai vadinamas šunimi, apdovanos jus meile ir švelnumu, o namus pripildys šilumos ir jaukumo.
Pietų rusijos aviganis
Veislė Taurijos avių augintojų išvesta XVIII a. pabaigoje – XIX a.
pradžioje kryžminant atvežtus iš Ispanijos Astūrijos aviganius su
azijietiškos kilmės vietiniais bei Krymo kurtais, naudojamais avių
kaimenėms ganyti bei apsaugoti. Šios veislės šunys gerai dresiruojami ir
lengvai prisitaiko prie įvairių sąlygų. Tai tvirto ir tvirto sauso
konstitucijos tipo šuo. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65
cm, patelių – ne mažiau kaip 62 cm. Formato indeksas: 108 – 110.
Kaulėtumo indeksas: patinų – 17 – 19, patelių – 16 – 18. Šie šunys
stipraus, pusiausvyro, judraus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės
reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai stambūs, raumenys
stiprūs. Oda laisva, elastinga be raukšlių ir nenukarusi. Plaukai ilgi,
šiurkštūs, tankūs, truputį garbanoti, vienodo ilgio ant galvos, liemens,
galūnių ir uodegos, poplaukis tankus, vešlus.
Pietų Rusijos aviganiai dažniausiai būna balti, balti su gelsvu atspalviu, palši, įvairių atspalvių pilki, balti ir pilki su neryškiomis dėmėmis, pilkai dėmėti.
Galva ilgoka, kaktos dalyje normalaus pločio, su ryškiu pakaušio gumburu ir žandikaulių įdubomis. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus, palaipsnis. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Ausys nedidelės, trikampio formos, nukarusios. Akys ovalios formos, tiesiog, tamsios, su sausais prigludusiais vokais. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, raumeningas, normalaus ilgio, aukštoje padėtyje. Ketera pastebima, bet žema. Nugara tiesi, stipri. Juosmuo trumpas, platus, iškilęs. Strėnos didesnės nei ūgis ties ketera. Ramiai stovinčio šuns uodega nuleista žemyn, siekia kulnų sąnarius, o uodegos galiukas susuktas į pusę žiedo. Neretai paskutiniai 2 – 3 uodegos sąnariai suaugę. Pilvas normaliai įtrauktas.
Priekinės kojos, žiūrint iš priekio, tiesios ir lygiagrečios. Koja iki alkūnės truputį ilgesnė negu pusė ūgio ties ketera. Priešpečiai tiesūs. Plaštakos plačios, tvirtos, ilgos, truputį pasvirusios. Užpakalinės kojos, žiūrint iš užpakalio plačiai išskėstos, lygiagrečios. Blauzdos ilgos. Kulnų sąnariai sausi, plokšti, su ryškiais kampais. Slėsnos tvirtos, ilgos, truputį pasvirusios. Letenos ovalo formos, stambios, sugniaužtos, apaugusios ilgais plaukais. Judesiai laisvi, galingi, ramūs. Būdingas liūras – risčia ir šuoliai.
Pietų Rusijos aviganiai dažniausiai būna balti, balti su gelsvu atspalviu, palši, įvairių atspalvių pilki, balti ir pilki su neryškiomis dėmėmis, pilkai dėmėti.
Galva ilgoka, kaktos dalyje normalaus pločio, su ryškiu pakaušio gumburu ir žandikaulių įdubomis. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus, palaipsnis. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Ausys nedidelės, trikampio formos, nukarusios. Akys ovalios formos, tiesiog, tamsios, su sausais prigludusiais vokais. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, raumeningas, normalaus ilgio, aukštoje padėtyje. Ketera pastebima, bet žema. Nugara tiesi, stipri. Juosmuo trumpas, platus, iškilęs. Strėnos didesnės nei ūgis ties ketera. Ramiai stovinčio šuns uodega nuleista žemyn, siekia kulnų sąnarius, o uodegos galiukas susuktas į pusę žiedo. Neretai paskutiniai 2 – 3 uodegos sąnariai suaugę. Pilvas normaliai įtrauktas.
Priekinės kojos, žiūrint iš priekio, tiesios ir lygiagrečios. Koja iki alkūnės truputį ilgesnė negu pusė ūgio ties ketera. Priešpečiai tiesūs. Plaštakos plačios, tvirtos, ilgos, truputį pasvirusios. Užpakalinės kojos, žiūrint iš užpakalio plačiai išskėstos, lygiagrečios. Blauzdos ilgos. Kulnų sąnariai sausi, plokšti, su ryškiais kampais. Slėsnos tvirtos, ilgos, truputį pasvirusios. Letenos ovalo formos, stambios, sugniaužtos, apaugusios ilgais plaukais. Judesiai laisvi, galingi, ramūs. Būdingas liūras – risčia ir šuoliai.
Prancūzų buldogas
Ilgą laiką dėl šios veislės kilmės ginčijosi anglai ir prancūzai. Ir
vieni, ir kiti šią veislę laikė sava. Ginčą nutraukė Pasaulinė kinologų
federacija, pavadinusi šį įdomų šunį prancūzų buldogu. Kol vyko ginčai,
XIX a. vid. prancūzų buldogai pelnė paryžiečių simpatijas. Sunku buvo
rasti parduotuvę ar pirklio namus, kuriuose nebūtų gyvenęs šis įdomus
šuo, prancūzų pasididžiavimas. Pirmą kartą į parodą prancūzų buldogai
pateko Paryžiuje 1903 m.
Tai ramus, sumanus, protingas šuo, geras namų sargas ir žmogaus draugas. Jis labai nereiklus gyvenimo sąlygoms, dėl trumpo kailio lengvai prižiūrimas, gali gyventi mažuose butuose. Stiprus, nedidelio ūgio, kresnas, trumpaplaukis, raumeningas, trumpu ir buku snukiu, tiesiomis stačiomis ausimis. Jis turi sverti ne daugiau kaip 14 kg ir ne mažiau kaip 8 kg. Aukštis proporcingas svoriui (30-35 cm).
Plaukas gražus, prigludęs, lygus, blizgantis ir plonas. Šunys gali būti tigrinės spalvos ir dėmėti. Tigrinės spalvos šunys ant krūtinės ir galvos gali turėti nedidelių baltų dėmių. Dėmėti šunys - balti su tigrinės spalvos dėmėmis. Visiškai balti irgi skiriami prie dėmėtų, tik jie turi tamsius apvadus apie akis ir juodas blakstienas, juodą nosies veidrodėlį.
Judesiai taisyklingi, laisvi.
Tai ramus, sumanus, protingas šuo, geras namų sargas ir žmogaus draugas. Jis labai nereiklus gyvenimo sąlygoms, dėl trumpo kailio lengvai prižiūrimas, gali gyventi mažuose butuose. Stiprus, nedidelio ūgio, kresnas, trumpaplaukis, raumeningas, trumpu ir buku snukiu, tiesiomis stačiomis ausimis. Jis turi sverti ne daugiau kaip 14 kg ir ne mažiau kaip 8 kg. Aukštis proporcingas svoriui (30-35 cm).
Plaukas gražus, prigludęs, lygus, blizgantis ir plonas. Šunys gali būti tigrinės spalvos ir dėmėti. Tigrinės spalvos šunys ant krūtinės ir galvos gali turėti nedidelių baltų dėmių. Dėmėti šunys - balti su tigrinės spalvos dėmėmis. Visiškai balti irgi skiriami prie dėmėtų, tik jie turi tamsius apvadus apie akis ir juodas blakstienas, juodą nosies veidrodėlį.
Judesiai taisyklingi, laisvi.
Pudelis
Nėra tokios šunų veislės, kuri būtų taip greit paplitusi, kaip pudelis. Į
simpatiškus, judrius, nuovokius šunelius atkreipia dėmesį vis daugiau
šunų mylėtojų. Tai labai stiprūs ir ištvermingi šuneliai, lengvai
pakeliantys ilgas keliones, ištikimi, gerai suprantantys šeimininką.
Gerai žinomas pudelis Ūsorius, kuris, lydėdamas vieną iš Napoleono armijų žygiuose, laiku įspėdavo karius apie artėjantį priešininką. Ūsorius buvo apdovanotas kariniu Prancūzijos ordinu. Ir žuvo jis kaip kareivis - mūšio lauke.
Pudelis atneša numestą arba ieškomą daiktą pagal kvapą, todėl Prancūzijoje ir Anglijoje jie nuo seno naudojami kaip medžiokliniai šunys ančių medžioklėje. Pavadinimas "pudelis" kilo iš angliško žodžio "plaukti". Išvedant naujas šunų veisles, gerinant veislę, dažnai įliejama pudelio kraujo.
Į Lietuvą pudeliai įvežti apie 1965 metus ir vėliau tapo pagrindine ir gausiausia dekoratyvinių šunų veisle. Pudelius galima labai lengvai ir įvairiapusiškai dresiruoti. Jie kartu su tarnybiniais šunimis atlieka užduotis pagal bendrojo dresiravimo kurso programą ir ypač specialių tarnybų kursų programą.
Pudelis harmoningai sudėtas, vidutinio dydžio, garbanotas. Beveik niekada neina ramiai, visada šokinėja, lengvai bėginėja.
Pagal dydį pudeliai skirstomi į keturias grupes:
1) Didieji (karališkieji), kurių ūgis ties ketera 45-58 cm.
2) Mažieji, kurių ūgis ties ketera 35-45 cm.
3) Nykštukiniai (miniatiūriniai), kurių ūgis ties ketera 28-35 cm.
4) Žaisliniai, iki 28 cm.
Pudeliai būna juodi, balti, rudi, pilkai sidabriniai, abrikosiniai. Kirpimas - liūto formos (klasikinis) ir modernus.
Gerai žinomas pudelis Ūsorius, kuris, lydėdamas vieną iš Napoleono armijų žygiuose, laiku įspėdavo karius apie artėjantį priešininką. Ūsorius buvo apdovanotas kariniu Prancūzijos ordinu. Ir žuvo jis kaip kareivis - mūšio lauke.
Pudelis atneša numestą arba ieškomą daiktą pagal kvapą, todėl Prancūzijoje ir Anglijoje jie nuo seno naudojami kaip medžiokliniai šunys ančių medžioklėje. Pavadinimas "pudelis" kilo iš angliško žodžio "plaukti". Išvedant naujas šunų veisles, gerinant veislę, dažnai įliejama pudelio kraujo.
Į Lietuvą pudeliai įvežti apie 1965 metus ir vėliau tapo pagrindine ir gausiausia dekoratyvinių šunų veisle. Pudelius galima labai lengvai ir įvairiapusiškai dresiruoti. Jie kartu su tarnybiniais šunimis atlieka užduotis pagal bendrojo dresiravimo kurso programą ir ypač specialių tarnybų kursų programą.
Pudelis harmoningai sudėtas, vidutinio dydžio, garbanotas. Beveik niekada neina ramiai, visada šokinėja, lengvai bėginėja.
Pagal dydį pudeliai skirstomi į keturias grupes:
1) Didieji (karališkieji), kurių ūgis ties ketera 45-58 cm.
2) Mažieji, kurių ūgis ties ketera 35-45 cm.
3) Nykštukiniai (miniatiūriniai), kurių ūgis ties ketera 28-35 cm.
4) Žaisliniai, iki 28 cm.
Pudeliai būna juodi, balti, rudi, pilkai sidabriniai, abrikosiniai. Kirpimas - liūto formos (klasikinis) ir modernus.
Rotveileris
Tai sena veislė buvo išvesta Vokietijos pietuose gyvulių pirklių, todėl
šunys ilgą laiką buvo vadinami "mėsininkų šunimis". Jie padėdavo
perginti į muges galvijus, saugodavo ir nešdavo lengvus krovinius.
Dabartinį pavadinimą šunys gavo 1907-8 metais organizavus šios veislės
šunų draugiją.
Rotveileris - didesnis nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo šuo. Pagal aukštį ties ketera skiriamos keturios ūgio grupės: mažieji (patinų ūgis 60-61 cm, patelių 55-57 cm), vidutinieji (62-64 cm, 58-59 cm), didieji (65-66 cm, 60-61 cm), labai dideli (67-68, 62-63 cm). Formato indeksas: 103-108. Stipraus, pusiausviro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo. Vyrauja aktyvi gynybinė reakcija. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs ir stiprūs. Raumenys gerai išvystyti. Oda prigludusi. Trumpaplaukis. Plaukai standūs, tankūs, prigludę.
Rotveileriai būna juodi su rausvu rūdžių spalvos piešiniu ant galūnių, krūtinės, kaklo, galvos.
Būdingas aliūras - trumpa risčia ir sunkūs šuoliai.
Rotveileris - didesnis nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo šuo. Pagal aukštį ties ketera skiriamos keturios ūgio grupės: mažieji (patinų ūgis 60-61 cm, patelių 55-57 cm), vidutinieji (62-64 cm, 58-59 cm), didieji (65-66 cm, 60-61 cm), labai dideli (67-68, 62-63 cm). Formato indeksas: 103-108. Stipraus, pusiausviro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo. Vyrauja aktyvi gynybinė reakcija. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs ir stiprūs. Raumenys gerai išvystyti. Oda prigludusi. Trumpaplaukis. Plaukai standūs, tankūs, prigludę.
Rotveileriai būna juodi su rausvu rūdžių spalvos piešiniu ant galūnių, krūtinės, kaklo, galvos.
Būdingas aliūras - trumpa risčia ir sunkūs šuoliai.
Ryzenšnauceris
Pirmosios žinios apie juos pasirodė viduramžiais Viurtenberge. Jų
protėviais laikytini Viurtenbergo ir Tirolio aviganiai, kurie buvo
sukryžminti su kitais aviganiais. Vėliau įmaišytas flamandų aviganis,
biuve, dogas ir išveista stambesnė veislė. Tai stiprus, drąsus,
ištvermingas šuo, lengvai dresiruojamas. Jį galima laikyti ir bute, ir
lauke. Ryzenšnauceriai naudojami įvairiose tarnybose bei sportinėje
penkiakovėje.
Ryzenšnauceris tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo šuo. Patinų aukštis ties ketera 65-70 cm, patelių 60-65 cm. Patinų formato indeksas 100-102, patelių 100-104. Stipraus, pusiausviro, judraus aukštosios nervinės sistemos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus.
Ryzenšnauceriai paprastai būna juodi, be dėmių. Gali būti ir nuo tamsiai plieninės spalvos iki sidabrinės su tamsesne kauke ir pilku poplaukiu ("pipirai ir druska").
Ryzenšnauceris tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo šuo. Patinų aukštis ties ketera 65-70 cm, patelių 60-65 cm. Patinų formato indeksas 100-102, patelių 100-104. Stipraus, pusiausviro, judraus aukštosios nervinės sistemos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus.
Ryzenšnauceriai paprastai būna juodi, be dėmių. Gali būti ir nuo tamsiai plieninės spalvos iki sidabrinės su tamsesne kauke ir pilku poplaukiu ("pipirai ir druska").
Samojedas
Galva: vidutinio dydžio, smailėjantis snukis.
Akys: labai tamsios, vidutinio dydžio, apvalios.
Ausys: stačios, prie galvos plačios, toliau siaurėjančios.
Kūnas: vidutinio dydžio, tvirtai sudėtas.
Plaukas: labai tankus, nepaprastai žėrintis.
Uodega: užriesta ant nugaros.
Svoris: 23-30 kg.
Ūgis: 46-56 cm Samojedai, trumpai vadinami "sami" - vieni iš seniausių grynakraujų pasaulio šunų. Į jų raidą selekcininkai nesikišo. Jie gyveno šiaurinėje Rusijos teritorijoje su nencų gentimis. Tai ne laukinis, o namų šuo. Jis nakvodavo kartu su žmonėmis palapinėje. Samojedų žygdarbiai minimi drauge su didžiausiais geografų atradimais. Istoriniai šaltiniai mini kalytę Etach, kuri pirmoji įžengė į pietų ašigalį. Visi ekspedicijos dalyviai pabrėždavo ne vien geležinę ištvermę, bet ir meilę, prieraišumą, ištikimybę žmogui. Tai labai stiprūs, galintys patempti už save didesnį svorį, protingi ir judrūs šunys.
Akys: labai tamsios, vidutinio dydžio, apvalios.
Ausys: stačios, prie galvos plačios, toliau siaurėjančios.
Kūnas: vidutinio dydžio, tvirtai sudėtas.
Plaukas: labai tankus, nepaprastai žėrintis.
Uodega: užriesta ant nugaros.
Svoris: 23-30 kg.
Ūgis: 46-56 cm Samojedai, trumpai vadinami "sami" - vieni iš seniausių grynakraujų pasaulio šunų. Į jų raidą selekcininkai nesikišo. Jie gyveno šiaurinėje Rusijos teritorijoje su nencų gentimis. Tai ne laukinis, o namų šuo. Jis nakvodavo kartu su žmonėmis palapinėje. Samojedų žygdarbiai minimi drauge su didžiausiais geografų atradimais. Istoriniai šaltiniai mini kalytę Etach, kuri pirmoji įžengė į pietų ašigalį. Visi ekspedicijos dalyviai pabrėždavo ne vien geležinę ištvermę, bet ir meilę, prieraišumą, ištikimybę žmogui. Tai labai stiprūs, galintys patempti už save didesnį svorį, protingi ir judrūs šunys.
Senbernaras
Senbernarai kilę iš senovinių Azijos doginių šunų, įvežtų į Europą
Aleksandro Makedoniečio žygio metu. Vėliau tuos šunis veisė romėnai ir
naudojo bandų apsaugai bei kovose su laukiniais žvėrimis cirkuose.
XVII a.vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą.
Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes. Kiekvienam šuniui prie antkaklio būdavo pritvirtinta statinaitė su gėrimu, o ant nugaros - suvyniota antklodė.
Apie "šventuosius" šunis sukurta daug padavimų ir legendų. Ypač daug pasakojimų apie įžymujį Barį. Kiekvieną dieną bet kokiu oru dvylika metų (1800-1812) Baris dirbo sunkų ir garbingą darbą. Per savo gyvenimą jis išgelbėjo 40 žmonių. Kai Baris paseno ir nebegalėjo dirbti, jį atidavė į Berno miestą, kur jis buvo puikiai prižiūrimas. Jo iškamša ir šiandien laikoma brangiausia Berno muziejaus relikvija. Paryžiuje Bariui pastatytas paminklas.
Kai senbernarus pradėjo auginti mėgėjai, gerokai pagerėjo jų gyvenimo sąlygos. Atrankos ir parinkimo būdu buvo išvesti aukštaūgiai, švelnaus būdo šunys. Tačiau geraširdžiai milžinai, ištikimi ir atsidavę savo šeimininkui ir jo šeimos nariams, kartu yra ir puikūs sargai, nepasitikintys svetimaisiais ir gerai saugantys butą.
Senbernarai būna dėmėti ir margi: balti su rausvomis dėmėmis ir rausvi su baltais lopeliais. Rausva spalva ir dėmės gali būti įvairių atspalvių. Leistina juoda kaukė ir juodi plaukai ant ausų. Senbernarai niekada nebūna vienspalviai arba be baltų dėmių. Krūtinė, kojos ir uodegos galas turi būti balti, balta dėmė ant kaktos, baltas kaklas arba balta dėmė ant kaklo.
Patinų aukštis ties ketera ne mažiau kaip 70 cm, patelių - 65 cm. Patelės dažniausiai būna silpnesnės, švelnesnio sudėjimo.
XVII a.vid. vienoje perėjoje iš Italijos į Prancūziją vienuolis Bernardas iš Montanos pastatė prieglaudą, kuri po pusės amžiaus išaugo į Sen Bernaro vienuolyną. Vienuoliai ieškodavo kalnuose pasiklydusių ir sušalusių keleivių bei teikdavo jiems pagalbą.
Archyviniai vienuolyno dokumentai pasakoja, kad kasdien bet kokiu oru specialios vienuolių gelbėtojų grupės su pagaliais, kirviais, kopėčiomis ir kastuvais eidavo ieškoti pasiklydusių keleivių. Juos lydėdavo dideli vietiniai šunys, kurie apuostydavo griūčių vietas ir ieškodavo užpustytų žmonių, atkasdavo juos ir lodami šaukdavo gelbėtojų grupes. Kiekvienam šuniui prie antkaklio būdavo pritvirtinta statinaitė su gėrimu, o ant nugaros - suvyniota antklodė.
Apie "šventuosius" šunis sukurta daug padavimų ir legendų. Ypač daug pasakojimų apie įžymujį Barį. Kiekvieną dieną bet kokiu oru dvylika metų (1800-1812) Baris dirbo sunkų ir garbingą darbą. Per savo gyvenimą jis išgelbėjo 40 žmonių. Kai Baris paseno ir nebegalėjo dirbti, jį atidavė į Berno miestą, kur jis buvo puikiai prižiūrimas. Jo iškamša ir šiandien laikoma brangiausia Berno muziejaus relikvija. Paryžiuje Bariui pastatytas paminklas.
Kai senbernarus pradėjo auginti mėgėjai, gerokai pagerėjo jų gyvenimo sąlygos. Atrankos ir parinkimo būdu buvo išvesti aukštaūgiai, švelnaus būdo šunys. Tačiau geraširdžiai milžinai, ištikimi ir atsidavę savo šeimininkui ir jo šeimos nariams, kartu yra ir puikūs sargai, nepasitikintys svetimaisiais ir gerai saugantys butą.
Senbernarai būna dėmėti ir margi: balti su rausvomis dėmėmis ir rausvi su baltais lopeliais. Rausva spalva ir dėmės gali būti įvairių atspalvių. Leistina juoda kaukė ir juodi plaukai ant ausų. Senbernarai niekada nebūna vienspalviai arba be baltų dėmių. Krūtinė, kojos ir uodegos galas turi būti balti, balta dėmė ant kaktos, baltas kaklas arba balta dėmė ant kaklo.
Patinų aukštis ties ketera ne mažiau kaip 70 cm, patelių - 65 cm. Patelės dažniausiai būna silpnesnės, švelnesnio sudėjimo.
Sibiro laika
Galva: vidutinio dydžio.
Akys: viena gali būti ruda, kita- mėlyna.
Ausys: stačios.
Kūnas: nestambaus sudėjimo.
Plaukas: vidutinio ilgio, tanki pavilnė.
Uodega: užriesta ant nugaros.
Svoris: 18-27 kg.
Ūgis: 51-60 cm. Medžioklinių šunų veislių grupė. Pavadinimas kilęs iš rusiško žodžio "lajat"- loti. Sibiro laika yra vidutinio dydžio darbiniai šunys, stiprūs, palyginti smulkaus kūno sudėjimo. Reikėjo šunų, galinčių traukti roges šiaurės sąlygomis, tam ir buvo išvesta ši veislė. Sibiro laikos- draugiški ir taikūs šunys. Veislei būdavo renkami ne peštukai, kad ir kokie jie gražūs būtų, o tik tinkamo būdo šunys. Iš šiaurėje paplitusių veislių Sibiro laikos yra pačios greičiausios ir protingiausios. Šie šunys dažniausiai painiojami su Aliaskos malamutais. Laikos mažesnės, lengvesnės ir greitesnės negu giminaičiai iš Aliaskos.
Akys: viena gali būti ruda, kita- mėlyna.
Ausys: stačios.
Kūnas: nestambaus sudėjimo.
Plaukas: vidutinio ilgio, tanki pavilnė.
Uodega: užriesta ant nugaros.
Svoris: 18-27 kg.
Ūgis: 51-60 cm. Medžioklinių šunų veislių grupė. Pavadinimas kilęs iš rusiško žodžio "lajat"- loti. Sibiro laika yra vidutinio dydžio darbiniai šunys, stiprūs, palyginti smulkaus kūno sudėjimo. Reikėjo šunų, galinčių traukti roges šiaurės sąlygomis, tam ir buvo išvesta ši veislė. Sibiro laikos- draugiški ir taikūs šunys. Veislei būdavo renkami ne peštukai, kad ir kokie jie gražūs būtų, o tik tinkamo būdo šunys. Iš šiaurėje paplitusių veislių Sibiro laikos yra pačios greičiausios ir protingiausios. Šie šunys dažniausiai painiojami su Aliaskos malamutais. Laikos mažesnės, lengvesnės ir greitesnės negu giminaičiai iš Aliaskos.
Skaiterjeras
Skeiterjero tėvynė laikoma Skajaus sala, esanti į šiaurės vakarus nuo
Škotijos krantų. Tai labai sena medžioklinė veislė. Skaiterjerai nuo
neatmenamų laikų buvo naudojami medžiojant lapes, upines ūdras ir
laukines kates. Šios veislės šunys išsiskiria nepaprasta ištikimybe
šeimininkui. Tai bebaimiai, nepasitikintys svetimais šunys.
Pats garsiausias ir labiausiai gerbiamas šios veislės istorijoje, be abejo, šunelis Bobis, kurio garbei Škotijos sostinėje Edinburge 1872 metais pastatytas paminklas. 1858 metais mirė Bobio šeimininkas, neturtingas senas piemuo. Bobis 14 metų gyveno ant jo kapo, laukdams savo šeimininko. Jį maitino miesto gyventojai. Visi pažinojo jį ir mylėjo už ištikimybę. Bobis nugaišo 1872 metais ir buvo palaidotas šalia šeimininko.
Skaiterjeras – žemakojis, ilgas, vos nesiekiančiais žemės, plaukais, raumeningas, tvirto kaulų sudėjimo šuo. Galva ilga, neryškus perėjimas nuo kaktos į snukį. Žandikauliai labai stiprūs. Nosies veidrodėlis visada juodas. Dantys balti, stiprūs, sukandimas žirklių principo. Ausys stačios arba nukarusios, apaugusios ilgais, puošniais plaukais. Stačios ausys kyšo virš lnijos, nedidelės. Nukarusios – stambesnės, žemiau akių linijos, prigludusios prie skruostų. Akys labai tamsios, vidutinio dydžio, ovalo formos. Kaklas ilgas, raumeningas, aukštai iškeltas. Krūtinė gili, ilga, plokštoka. Nugara ilga, tiesi, stipri.
Kojos labai trumpos, raumeningos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos didelės, apvalios, nagai juodi. Uodega kardo formos, aukštai iškilusi, neturi pakilti virš nugaros linijos, apaugusi ilgais tankiais plaukais. Uodegos ilgis lygus šuns ūgiui ties ketera.
Poplaukis tankus, trumpas, minkštas. Dengiamieji plaukai tankūs, šiukštūs, tiesūs ir prigludę, iki 14 cm ilgio. Per visą šuns ilgį plaukai nukarę į šonus ir sudaro sklatymą. Ant galvos plaukai gali būti minkštesni ir trumpesni. Spalva turi būti viena, su įvairiais atspalviais. Šie šunys būna juodos, mėlynos, tamsiai ar šviesiai pilkos, sidabrinės, gelsvai rudos spalvos. Bet kurios spalvos šuns nosies veidrodėlis juodas. Ant krūtinės gali būti nedidelė balta dėmė. Ausų ir uodegos plaukai paprastai juodi.
Ūgis ties ketera nuo 20 iki 30 cm. Šuns liemuo du kartus ilgesnis už ūgį ties ketera.
Pats garsiausias ir labiausiai gerbiamas šios veislės istorijoje, be abejo, šunelis Bobis, kurio garbei Škotijos sostinėje Edinburge 1872 metais pastatytas paminklas. 1858 metais mirė Bobio šeimininkas, neturtingas senas piemuo. Bobis 14 metų gyveno ant jo kapo, laukdams savo šeimininko. Jį maitino miesto gyventojai. Visi pažinojo jį ir mylėjo už ištikimybę. Bobis nugaišo 1872 metais ir buvo palaidotas šalia šeimininko.
Skaiterjeras – žemakojis, ilgas, vos nesiekiančiais žemės, plaukais, raumeningas, tvirto kaulų sudėjimo šuo. Galva ilga, neryškus perėjimas nuo kaktos į snukį. Žandikauliai labai stiprūs. Nosies veidrodėlis visada juodas. Dantys balti, stiprūs, sukandimas žirklių principo. Ausys stačios arba nukarusios, apaugusios ilgais, puošniais plaukais. Stačios ausys kyšo virš lnijos, nedidelės. Nukarusios – stambesnės, žemiau akių linijos, prigludusios prie skruostų. Akys labai tamsios, vidutinio dydžio, ovalo formos. Kaklas ilgas, raumeningas, aukštai iškeltas. Krūtinė gili, ilga, plokštoka. Nugara ilga, tiesi, stipri.
Kojos labai trumpos, raumeningos, apaugusios ilgais plaukais. Letenos didelės, apvalios, nagai juodi. Uodega kardo formos, aukštai iškilusi, neturi pakilti virš nugaros linijos, apaugusi ilgais tankiais plaukais. Uodegos ilgis lygus šuns ūgiui ties ketera.
Poplaukis tankus, trumpas, minkštas. Dengiamieji plaukai tankūs, šiukštūs, tiesūs ir prigludę, iki 14 cm ilgio. Per visą šuns ilgį plaukai nukarę į šonus ir sudaro sklatymą. Ant galvos plaukai gali būti minkštesni ir trumpesni. Spalva turi būti viena, su įvairiais atspalviais. Šie šunys būna juodos, mėlynos, tamsiai ar šviesiai pilkos, sidabrinės, gelsvai rudos spalvos. Bet kurios spalvos šuns nosies veidrodėlis juodas. Ant krūtinės gali būti nedidelė balta dėmė. Ausų ir uodegos plaukai paprastai juodi.
Ūgis ties ketera nuo 20 iki 30 cm. Šuns liemuo du kartus ilgesnis už ūgį ties ketera.
Taksas
Yra trys taksų rūšys: ilgaplaukis taksas, šiurkščiaplaukis taksas ir
trumpaplaukis taksas. Visi jie kilę iš Vokietijos. Jų paskirtis:
barsukų, triušių, lapių medžioklei.
Dydis: pagal ūgį skirstomi į tris grupes: didžiojo (tiesiog takso) aukštis ties gogu ne mažesnis kaip 35 cm, svoris 9kg; vidutiniojo (nykštukinio) aukštis ties gogu 30-35 cm; o mažojo(triušinio) aukštis ties gogu ne didesnis kaip 30 cm.
Ilgaplaukių kailis: Ilgaplaukis taksas dažniausiai rausvai rudas, kaštono spalvos arbas juodas su įrudžiu.
Šiurkščiaplaukių kailis: plaukai šiurkštūs, prigludę, standūs, pavilnė tanki. Galvos ir ausų plaukai turi būti trumpi. Šuo turi turėti barzdą ir ūsus. Gali būti įvairių spalvų, net rausvai rudas ir šokolado spalvos. Rečiau būna juodas su įrudžiu. Trumpaplaukių kailis: plaukai trumpi, lygūs. Kailis dažniausiai rausvai rudas arba juodas su įrudziu, bet būna rausvai geltonų, pilkų su įrudžiu, šokolado spalvos, marmuro piešinio ir dryžų (tigrinių) taksų.
Ilgaplaukio priežiūra: Šį taksą kasdien reikia šukuoti šiurkščiu šepečiu ir šukomis, ypač stropiai tas vietas, kur kailis linkęs veltis. Jei būtina, pakirpkite plaukus tarpupirščiuose. Nagų galiukus nukirpkite.
Šiurkščiaplaukių priežiūra: Šio takso kailį reikia pešioti maždaug 2 kartus per metus - nelygu kailis.Viršugalvio plaukai turi būti trumpi. Pakirpkite plaukus tarpupirščiuose.
Trumpaplaukio priežiūra: Kailio priežiūra nesudėtinga. Kartais iššukuokite negyvus ir išslinkusius plaukus guminiu šepečiu. Valykite ausis, karpykite nagų galiukus. Dauguma taksų išrankūs ėdalui. Neperšerkite šuns, nes riebus taksas - nesveikas taksas.
Ilgaplaukio būdas: Šis taksas narsus, savavalis, budrus ir sumanus. Supranta humorą, guvus, draugiškas ir mėgsta žaisti. Ilgaplaukio būdas švelnesnis už trumpaplaukio, nes ši veislė išvesta kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Šiurkščiaplaukio būdas: drąsus, gudrus, budrus, išradingas, guvus, ištvermingas, smalsus ir savavalis šuo. Supranta humorą, savarankiškas. Iš mažens reikia pratinti šį taksą prie įvairių aplinkybių.
Trumpaplaukio būdas: jis drąsus, savavalis, užsispyręs, gudrus, budrus, išradingas, guvus, ištvermingas, aikštingas ir smalsus. Supranta humorą. Prisirišęs prie šeimininkų.
Ilgaplaukio dresūra: šie taksai lengviau dresuojami negu trumpaplaukiai, bet jie irgi truputį užsispyrę, todėl auklėti šiuos šunis reikia kantriai ir supratingai.
Trumpaplaukio ir šiurkščiaplaukio dresūra: šiuos taksus reikia auklėti nuo mažens, nes šuo savavalis ir nemėgsta kitų šunų. Tinkamai išdresuotas taksas moka ivairias komandas, bet tai nereiškia kad būtinai jas vykdys. Taksas labai pyksta, jei jam atrodo, kad buvo nubaustas nepelnytai, o ko nors užsimanęs, elgiasi labai ryžtingai. Siūlyčiau su mažu taksiuku lankyti šuniukų dresavimo pratybas.
Iš mažens taksą reikia pratinti prie įvairių aplinkybių ir dresuoti, tuomet šuniukas ir bus sumanus, geras vaikų draugas, klausys šeimininko.
Dydis: pagal ūgį skirstomi į tris grupes: didžiojo (tiesiog takso) aukštis ties gogu ne mažesnis kaip 35 cm, svoris 9kg; vidutiniojo (nykštukinio) aukštis ties gogu 30-35 cm; o mažojo(triušinio) aukštis ties gogu ne didesnis kaip 30 cm.
Ilgaplaukių kailis: Ilgaplaukis taksas dažniausiai rausvai rudas, kaštono spalvos arbas juodas su įrudžiu.
Šiurkščiaplaukių kailis: plaukai šiurkštūs, prigludę, standūs, pavilnė tanki. Galvos ir ausų plaukai turi būti trumpi. Šuo turi turėti barzdą ir ūsus. Gali būti įvairių spalvų, net rausvai rudas ir šokolado spalvos. Rečiau būna juodas su įrudžiu. Trumpaplaukių kailis: plaukai trumpi, lygūs. Kailis dažniausiai rausvai rudas arba juodas su įrudziu, bet būna rausvai geltonų, pilkų su įrudžiu, šokolado spalvos, marmuro piešinio ir dryžų (tigrinių) taksų.
Ilgaplaukio priežiūra: Šį taksą kasdien reikia šukuoti šiurkščiu šepečiu ir šukomis, ypač stropiai tas vietas, kur kailis linkęs veltis. Jei būtina, pakirpkite plaukus tarpupirščiuose. Nagų galiukus nukirpkite.
Šiurkščiaplaukių priežiūra: Šio takso kailį reikia pešioti maždaug 2 kartus per metus - nelygu kailis.Viršugalvio plaukai turi būti trumpi. Pakirpkite plaukus tarpupirščiuose.
Trumpaplaukio priežiūra: Kailio priežiūra nesudėtinga. Kartais iššukuokite negyvus ir išslinkusius plaukus guminiu šepečiu. Valykite ausis, karpykite nagų galiukus. Dauguma taksų išrankūs ėdalui. Neperšerkite šuns, nes riebus taksas - nesveikas taksas.
Ilgaplaukio būdas: Šis taksas narsus, savavalis, budrus ir sumanus. Supranta humorą, guvus, draugiškas ir mėgsta žaisti. Ilgaplaukio būdas švelnesnis už trumpaplaukio, nes ši veislė išvesta kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Šiurkščiaplaukio būdas: drąsus, gudrus, budrus, išradingas, guvus, ištvermingas, smalsus ir savavalis šuo. Supranta humorą, savarankiškas. Iš mažens reikia pratinti šį taksą prie įvairių aplinkybių.
Trumpaplaukio būdas: jis drąsus, savavalis, užsispyręs, gudrus, budrus, išradingas, guvus, ištvermingas, aikštingas ir smalsus. Supranta humorą. Prisirišęs prie šeimininkų.
Ilgaplaukio dresūra: šie taksai lengviau dresuojami negu trumpaplaukiai, bet jie irgi truputį užsispyrę, todėl auklėti šiuos šunis reikia kantriai ir supratingai.
Trumpaplaukio ir šiurkščiaplaukio dresūra: šiuos taksus reikia auklėti nuo mažens, nes šuo savavalis ir nemėgsta kitų šunų. Tinkamai išdresuotas taksas moka ivairias komandas, bet tai nereiškia kad būtinai jas vykdys. Taksas labai pyksta, jei jam atrodo, kad buvo nubaustas nepelnytai, o ko nors užsimanęs, elgiasi labai ryžtingai. Siūlyčiau su mažu taksiuku lankyti šuniukų dresavimo pratybas.
Iš mažens taksą reikia pratinti prie įvairių aplinkybių ir dresuoti, tuomet šuniukas ir bus sumanus, geras vaikų draugas, klausys šeimininko.
Toiterjeras
Dėl šios veislės kilmės irgi nėra vieningos nuomonės. Ji išvesta ilgos
ir stropios atrankos būdu. Nors toiterjeras labai mažas (kai kurie
šuneliai nesveria nė kilogramo), bet turi daugelį požymių, būdingų
dideliems šunims. Jis pasižymi puikia klausa, uosle, nereiklus.
Negailėdamas savęs, jis gina šeimininką, įnirtingai loja ant įsiveržusio
pašalinio žmogaus. Šį mažą šunelį gali auginti pagyvenę žmonės. Kailis
trumpas, todėl jis labai bijo šalčio. Šaltu metų laiku rekomenduotina
aprengti specialia apranga.
Toiterjeras - mažas, lieknas, aukštakojis, judrus, kvadrato formos, sauso, švelnaus konstitucijos tipo šunelis. Aukštis ties ketera 18-26 cm.
Toiterjerai būna juodi ir rudi su šviesiomis kojomis bei šviesiomis dėmėmis ant krūtinės. Pasitaiko rudų, palšų ir mėlynų. Plaukas trumpas, tankus, blizgantis, prigludęs. Neturi poplaukio. Ant galvos, ausų, snukio ir kojų plaukas plonesnis ir trumpesnis.
Toiterjeras - mažas, lieknas, aukštakojis, judrus, kvadrato formos, sauso, švelnaus konstitucijos tipo šunelis. Aukštis ties ketera 18-26 cm.
Toiterjerai būna juodi ir rudi su šviesiomis kojomis bei šviesiomis dėmėmis ant krūtinės. Pasitaiko rudų, palšų ir mėlynų. Plaukas trumpas, tankus, blizgantis, prigludęs. Neturi poplaukio. Ant galvos, ausų, snukio ir kojų plaukas plonesnis ir trumpesnis.
Vakarų škotijos baltasis terjeras
Spalva: balta
Ausys: stačios
Galva: primenanti crizantemos žieda
Akys: guvios juodos
Uodega: iždidžiai stati
Ugis: ties ketera apie 28cm
Svoris: apie 10 kg
Kailis: šiurkštus nesišeriantis išsiskiria is kitų šunų įspūdinga šukuosena Manoma jog škotų, kerno, skajaus bei dendžio dinmonto terjerai-bendros kilmės. Vakarų škotijos baltūjų terjerų pradininkų laikomas pulkininkas malkomas is poltalocho dvaro. 1916 metais jis tvirtino, kad tokius terjerus veisė jo tėvas ir senelis.
Pirmoji šios veislės šunų paroda įvyko 1907 metais londone, vėliau amerikos žemyne Vesminsteryje. Įvairios Europos šalys kaip Olandija, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija populiariausių šunų veislių saraše turėjo ir tebeturi "vestus". Lietuvoje pirmieji "vestai" užregistruoti 1997 metais: vienas atvykęs į Kauną iš Čekijos. Kadaise buvęs bebaimis medžiotojas ir kovotojas, šiandieninis baltasis terjeras laikomas kompanjonu. Ekspertai sako, kad "vestai" susirinko visas gerasias terjerų savybes nepasilikdami sau blogūjų. Šis šuo linksmas, trykštantis optimizmu ir lengvai pasiduoda dresūrai. Įdėmiai klausydamas ka sako šeimininkas sekioja jam iš paskos tačiau nėra įkyrus. Neagresyvus, bet nelinkes pasitikėti svetimais ir puikiai sargaudamas ,skardžiu lojimu praneša apie svečius. Bendraudamas su kitais naminiais gyvūnais jis linkęs į kompromisus tačiau niekada neatsisakys progos įrodyti savo pranašumą. Tad jeigu jus isigijote "vesta" jums nereikės didelio šuns, nes jis save laiko dideliu šunimi. Šis šuo puikiai jaučiasi namuose ir lauke nebaisus jam nei sniegas nei lietus. Vidutinė gyvenimo trūkmė-13 metų!
Ausys: stačios
Galva: primenanti crizantemos žieda
Akys: guvios juodos
Uodega: iždidžiai stati
Ugis: ties ketera apie 28cm
Svoris: apie 10 kg
Kailis: šiurkštus nesišeriantis išsiskiria is kitų šunų įspūdinga šukuosena Manoma jog škotų, kerno, skajaus bei dendžio dinmonto terjerai-bendros kilmės. Vakarų škotijos baltūjų terjerų pradininkų laikomas pulkininkas malkomas is poltalocho dvaro. 1916 metais jis tvirtino, kad tokius terjerus veisė jo tėvas ir senelis.
Pirmoji šios veislės šunų paroda įvyko 1907 metais londone, vėliau amerikos žemyne Vesminsteryje. Įvairios Europos šalys kaip Olandija, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija populiariausių šunų veislių saraše turėjo ir tebeturi "vestus". Lietuvoje pirmieji "vestai" užregistruoti 1997 metais: vienas atvykęs į Kauną iš Čekijos. Kadaise buvęs bebaimis medžiotojas ir kovotojas, šiandieninis baltasis terjeras laikomas kompanjonu. Ekspertai sako, kad "vestai" susirinko visas gerasias terjerų savybes nepasilikdami sau blogūjų. Šis šuo linksmas, trykštantis optimizmu ir lengvai pasiduoda dresūrai. Įdėmiai klausydamas ka sako šeimininkas sekioja jam iš paskos tačiau nėra įkyrus. Neagresyvus, bet nelinkes pasitikėti svetimais ir puikiai sargaudamas ,skardžiu lojimu praneša apie svečius. Bendraudamas su kitais naminiais gyvūnais jis linkęs į kompromisus tačiau niekada neatsisakys progos įrodyti savo pranašumą. Tad jeigu jus isigijote "vesta" jums nereikės didelio šuns, nes jis save laiko dideliu šunimi. Šis šuo puikiai jaučiasi namuose ir lauke nebaisus jam nei sniegas nei lietus. Vidutinė gyvenimo trūkmė-13 metų!
Valu korgis pembrokas
Pirmasis Valu korgis pembrokas (Pembroke Welsh Corgis) į Lietuvą
atkeliavo prieš 9 metus. Mano draugai ir kolegos sužinoję kokį šunį
įsigijau traukė dantį: "Negi mūsų krašte išnyko kiemsargiukai?" O šunų
parodose ypač nedideliuose Lietuvos miestuose žiūrovai palinguodavo
galva: “Matai ir tokius į paroda atsiveda...” Bėgant metams keitėsi
žmonių požiūris, o valu korgių pembrokų po truputį daugėjo - į parodas
suvažiuoja 10 - 12 galvų. Ir vis dėlto daugeliui korgiai - keista ir
nepažįstama šunų veislė. Korgiams svarbiausia ne gyvenimo sąlygos o
mylimas žmogus šalia - juk ne veltui jau šimtmečius tęsiasi žmogaus ir
trumpakojo šuns draugystės istorija...
Šuo yra nedidelio ūgio (25,5-30,5 cm ties gogu),tačiau paliekantis stipraus, tvirto, kresno ir negrubaus trumpakojo šuns įspūdį. Draugiškas, linksmas, neturintis agresijos, baikštumo ar nervingumo požymių. Drąsus ir pasiruošęs dirbti. Galva panaši į lapės, tačiau žvilgsnis inteligentiškas, gyvas. Ausys stačios,akys tamsios, vidutinio dydžio. Kaklas vidutinio ilgio, viršaus linija tvirta, plati, tiesi. Krūtinė pakankamai plati ir gili. Priekinės galūnės trumpos, tvirtos,stambios. Peties sąnariai sudaro 90 laipsnių kampą. Užpakalinės galūnės stambios ir tvirtos, ryškūs kulnų sąnariai. Letenos ovalios. Pirštai suspausti. Judesiai lengvi, žingsniai platūs ir tvirti, harmoningi. Uodega trumpa(slankstelių kiekis įvairus), ilga arba nukirsta. Daugelyje šalių uodegos nenukertamos, paliekamos. Kailio pagrindiniai plaukai trumpi, kieti ("kelnių", sprando, uodegos - ilgesni), pavilnė labai tanki, minkšta. Leistinos kailio spalvos: ruda, sabalo, trispalvė (su juodu balnu), juoda su įrudžiu. Dažniausiai baltomis žymėmis ant krūtinės, sprando, kojų, retsykiais ant snukio. Svoris 10-12kg.
Šuo yra nedidelio ūgio (25,5-30,5 cm ties gogu),tačiau paliekantis stipraus, tvirto, kresno ir negrubaus trumpakojo šuns įspūdį. Draugiškas, linksmas, neturintis agresijos, baikštumo ar nervingumo požymių. Drąsus ir pasiruošęs dirbti. Galva panaši į lapės, tačiau žvilgsnis inteligentiškas, gyvas. Ausys stačios,akys tamsios, vidutinio dydžio. Kaklas vidutinio ilgio, viršaus linija tvirta, plati, tiesi. Krūtinė pakankamai plati ir gili. Priekinės galūnės trumpos, tvirtos,stambios. Peties sąnariai sudaro 90 laipsnių kampą. Užpakalinės galūnės stambios ir tvirtos, ryškūs kulnų sąnariai. Letenos ovalios. Pirštai suspausti. Judesiai lengvi, žingsniai platūs ir tvirti, harmoningi. Uodega trumpa(slankstelių kiekis įvairus), ilga arba nukirsta. Daugelyje šalių uodegos nenukertamos, paliekamos. Kailio pagrindiniai plaukai trumpi, kieti ("kelnių", sprando, uodegos - ilgesni), pavilnė labai tanki, minkšta. Leistinos kailio spalvos: ruda, sabalo, trispalvė (su juodu balnu), juoda su įrudžiu. Dažniausiai baltomis žymėmis ant krūtinės, sprando, kojų, retsykiais ant snukio. Svoris 10-12kg.
Vengrų vizlas
Galva: kaulėta su nedidele ketera.
Akys: vidutinio didumo, šiek tiek ovalios.
Ausys: nulėpusios, V raidės pavidalo.
Kūnas: labai raumeninga krūtinė, tiesi nugara.
Plaukas: trumpas, prigludęs.
Uodega: išaugusi gana žemai.
Svoris: 22-30 kg.
Ūgis: 53-64 cm. Vengrų vižlai kilę iš Azijos, jei atkeliavo kartu su vengrų klajokliais. Dabartinė veislė atsirado iš turkų skalikų. Vengrų vižlai paplito turkų valdymo laikotarpiu. Sakoma, kad vokiečių vižlai (kurtsharai) medžioja sau, o vengrų - savo šeimininkui. Vengrų vižlai pasižymi polinkiu anešti grobį. Gali medžioti sausumoje ir traukti laimikį iš vandens. Vengrų vižlai - lengvai , harmoningai sudėti, nuovokūs ir nesunkiai dresiruojami šunys. Yra jautrūs ir nepakenčia grubaus elgesio, užtenka pastabos, kad sureaguotų. Nepaisant to, kad jie yra medžiokliniai šunys, gerai jaučiasi laikomi namuose (žiemą net rekomenduojama laikyti namuose).
Akys: vidutinio didumo, šiek tiek ovalios.
Ausys: nulėpusios, V raidės pavidalo.
Kūnas: labai raumeninga krūtinė, tiesi nugara.
Plaukas: trumpas, prigludęs.
Uodega: išaugusi gana žemai.
Svoris: 22-30 kg.
Ūgis: 53-64 cm. Vengrų vižlai kilę iš Azijos, jei atkeliavo kartu su vengrų klajokliais. Dabartinė veislė atsirado iš turkų skalikų. Vengrų vižlai paplito turkų valdymo laikotarpiu. Sakoma, kad vokiečių vižlai (kurtsharai) medžioja sau, o vengrų - savo šeimininkui. Vengrų vižlai pasižymi polinkiu anešti grobį. Gali medžioti sausumoje ir traukti laimikį iš vandens. Vengrų vižlai - lengvai , harmoningai sudėti, nuovokūs ir nesunkiai dresiruojami šunys. Yra jautrūs ir nepakenčia grubaus elgesio, užtenka pastabos, kad sureaguotų. Nepaisant to, kad jie yra medžiokliniai šunys, gerai jaučiasi laikomi namuose (žiemą net rekomenduojama laikyti namuose).
Vidurinės azijos aviganis
Tai sena aviganių veislė, Vidurinės Azijos avių augintojų išvesta bandai
saugoti ir ginti nuo plėšrūnų bei apsaugos tarnybai. Tie šunys didesni
nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėti, stiprūs, drąsūs, nepasitikintys
svetimais, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie įvairių klimato
sąlygų. Dėl šių sąvybių jie plačiai paplitę.
Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105, patelių – 102 – 108. Šios veislės aviganiai - stipraus, pusiausviro, ramaus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs, raumenys stiprūs. Oda stora, pakankamai elastinga, kartais nuo kaulo susiraukšlėjusi. Plaukas tiesus, šiurkštus, tankus poplaukis, ant galvos ir priekinėje kojų dalyje trumpas, prigludęs. Pasitaiko šunų su ilgesniais plaukais (7 – 8 cm) ant ausų, kaklo, užpakalinėje priekinių ir užpakalių kojų pusėse bei ant uodegos.
Kiti – su trumpesniais (3 - 5 cm), prigludusiais plaukais.
Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti.
Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Šviesaus atspalvio šunų nosies veidrodėlis gali būti rudas. Akys nedidelės, žemiau akių linijos, trikampio formos, trumpai apipjaunamos. Akys toli viena nuo kitos, tamsios, apvalios, tiesios. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas trumpas, raumeningas, žemas (sudaro 30 – 40? kampą su nugaros linija). Ketera aukšta, ryški (ypač patinų). Krūtinė plati, gili, su apvaliais šonkauliais. Nugara stipri, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, raumeningos, beveik horizontalios. Uodegos pagrindas aukštai, strėnų zonoje, pjautuvo formos. Nuleista uodega siekia kulno sąnarius. Uodega trumpinama. Pilvas normaliai įtrauktas.
Priekinės kojos, žiūrint iš priekio, tiesios ir lygiagrečios. Jos truputį ilgesnės negu pusė šuns aukščio ties ketera. Priešpečiai tiesūs, masyvūs, ilgi. Plaštakos trumpos, tvirtos, plačios, vertikalios. Užpakalinės kojos lygiagrečios, truputį, ištiesinti kelio ir kulno sąnariai. Blauzdos trumpos. Slesnos masyvios, pasvirusios. Letenos stambios, ovalios formos, sugniaužtos. Būdingas šiai veislei aliūras: smulkių žingsnių, sunki, negreita risčia.
Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105, patelių – 102 – 108. Šios veislės aviganiai - stipraus, pusiausviro, ramaus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs, raumenys stiprūs. Oda stora, pakankamai elastinga, kartais nuo kaulo susiraukšlėjusi. Plaukas tiesus, šiurkštus, tankus poplaukis, ant galvos ir priekinėje kojų dalyje trumpas, prigludęs. Pasitaiko šunų su ilgesniais plaukais (7 – 8 cm) ant ausų, kaklo, užpakalinėje priekinių ir užpakalių kojų pusėse bei ant uodegos.
Kiti – su trumpesniais (3 - 5 cm), prigludusiais plaukais.
Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti.
Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Šviesaus atspalvio šunų nosies veidrodėlis gali būti rudas. Akys nedidelės, žemiau akių linijos, trikampio formos, trumpai apipjaunamos. Akys toli viena nuo kitos, tamsios, apvalios, tiesios. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas trumpas, raumeningas, žemas (sudaro 30 – 40? kampą su nugaros linija). Ketera aukšta, ryški (ypač patinų). Krūtinė plati, gili, su apvaliais šonkauliais. Nugara stipri, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios, raumeningos, beveik horizontalios. Uodegos pagrindas aukštai, strėnų zonoje, pjautuvo formos. Nuleista uodega siekia kulno sąnarius. Uodega trumpinama. Pilvas normaliai įtrauktas.
Priekinės kojos, žiūrint iš priekio, tiesios ir lygiagrečios. Jos truputį ilgesnės negu pusė šuns aukščio ties ketera. Priešpečiai tiesūs, masyvūs, ilgi. Plaštakos trumpos, tvirtos, plačios, vertikalios. Užpakalinės kojos lygiagrečios, truputį, ištiesinti kelio ir kulno sąnariai. Blauzdos trumpos. Slesnos masyvios, pasvirusios. Letenos stambios, ovalios formos, sugniaužtos. Būdingas šiai veislei aliūras: smulkių žingsnių, sunki, negreita risčia.
Vokiečių aviganis
Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo
plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veislė imta naudoti
paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame
pasaulyje.
Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veislė.
Vokiečių aviganis aukštesnis negu vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera - 60-65 cm, patelių 55-60 cm. Formato indeksas: 110-112. Patinų kaulėtumo indeksas 18-20, patelių 17-19.
Lytinis diformizmas ryškus. Gerai išvystyta kaulų sistema bei muskulatūra. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Kailis tankus, šiurkštokas, vešlus poplaukis. Plaukai tiesūs, ant galvos, ausų, galūnių - trumpi, kitose kūno vietose ilgesni.
Spalva: vietomis išsimėtę pilki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs lopeliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose.
Galva pleišto formos, masyvi, kakolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.
Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Kaklas tvirtas, muskulingas, sausas, lygus galvos ilgiui, pasviręs 40-45' kampu nugaros linijos atžvilgiu. Ketera gerai išvystyta, pastebima. Krūtinė ilga, gili, plati, ovalo formos. Nugara tvirta, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, pakilęs, palaipsniui pereinantis į strėnas. Strėnos pusapvalės, ilgos, plačios, muskulingos, pereinančios į uodegos pagrindą. Uodega kardo formos, paskutiniu slanksteliu siekia kulno sąnarius ar žemiau jų. Pilvas vidutiniškai įtrauktas.
Pečiai raumeningi su taisyklingais kampais, priešpečiai tiesūs, vertikalūs ir lygiagretūs, plaštakos ilgos, spyruokliuojančios, pasvirusios. Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera.
Užpakalinių kojų šlaunys stiprios, raumeningos (žiūrint iš užpakalio, lygiagrečios ir tiesios). Kulnų sąnariai sausi, plokšti, taisyklingi. Užpakalinės kojos kiek atitrauktos. Stiprios slėsnos beveik vertikalios. Letenos ovalo formos, sugniaužtos. Būdingas aliūras - risčia. Judesiai laisvi, galingi.
Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veislė.
Vokiečių aviganis aukštesnis negu vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto sauso konstitucijos tipo. Patinų aukštis ties ketera - 60-65 cm, patelių 55-60 cm. Formato indeksas: 110-112. Patinų kaulėtumo indeksas 18-20, patelių 17-19.
Lytinis diformizmas ryškus. Gerai išvystyta kaulų sistema bei muskulatūra. Oda elastinga, be raukšlių ir nenukarusi. Kailis tankus, šiurkštokas, vešlus poplaukis. Plaukai tiesūs, ant galvos, ausų, galūnių - trumpi, kitose kūno vietose ilgesni.
Spalva: vietomis išsimėtę pilki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs lopeliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose.
Galva pleišto formos, masyvi, kakolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.
Dantys stambūs, balti, sukandimas žirklių principo. Nosies veidrodėlis stambus, juodas. Kaklas tvirtas, muskulingas, sausas, lygus galvos ilgiui, pasviręs 40-45' kampu nugaros linijos atžvilgiu. Ketera gerai išvystyta, pastebima. Krūtinė ilga, gili, plati, ovalo formos. Nugara tvirta, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, pakilęs, palaipsniui pereinantis į strėnas. Strėnos pusapvalės, ilgos, plačios, muskulingos, pereinančios į uodegos pagrindą. Uodega kardo formos, paskutiniu slanksteliu siekia kulno sąnarius ar žemiau jų. Pilvas vidutiniškai įtrauktas.
Pečiai raumeningi su taisyklingais kampais, priešpečiai tiesūs, vertikalūs ir lygiagretūs, plaštakos ilgos, spyruokliuojančios, pasvirusios. Priekinės kojos iki alkūnės truputį ilgesnės nei pusė ūgio ties ketera.
Užpakalinių kojų šlaunys stiprios, raumeningos (žiūrint iš užpakalio, lygiagrečios ir tiesios). Kulnų sąnariai sausi, plokšti, taisyklingi. Užpakalinės kojos kiek atitrauktos. Stiprios slėsnos beveik vertikalios. Letenos ovalo formos, sugniaužtos. Būdingas aliūras - risčia. Judesiai laisvi, galingi.
Vokiečių bokseris
Galva: panaši į bokso pirštinę.
Akys: tamsios, žvelgia protingai, gyvai.
Ausys: išaugusios aukštai.
Kūnas: kvadratinio stoto, tvirtų kaulų.
Plaukas: trumpas, standus, prigludęs.
Uodega: išaugusi aukštai, trumpinama.
Svoris: 24-32 kg.
Ūgis: 53-63 cm. Su bokserių protėviais buvo medžiojami vilkai, šernai, lokiai. Jų atvaizdų yra išlikę senovinėse graviūrose. Tai stiprūs, kresni šunys, galintys ištverti skausmą. Jie dalylavo kautynėse su buliais, lokiais. Tarpusavio dvikovose būdavo itin nuožmūs. Dabartinė veislė susiklostė XIX a. antrojoje pusėje. Dabartiniai bokseriai žymiai elegantiškesni už protėvius, tačiau tokie pat stiprūs ir narsūs. Jie puikiai saugo namus, jų puikus charakteris: ištikimas šeimininkui, myli vaikus, gerai dresuojamas, nereiklus.
Akys: tamsios, žvelgia protingai, gyvai.
Ausys: išaugusios aukštai.
Kūnas: kvadratinio stoto, tvirtų kaulų.
Plaukas: trumpas, standus, prigludęs.
Uodega: išaugusi aukštai, trumpinama.
Svoris: 24-32 kg.
Ūgis: 53-63 cm. Su bokserių protėviais buvo medžiojami vilkai, šernai, lokiai. Jų atvaizdų yra išlikę senovinėse graviūrose. Tai stiprūs, kresni šunys, galintys ištverti skausmą. Jie dalylavo kautynėse su buliais, lokiais. Tarpusavio dvikovose būdavo itin nuožmūs. Dabartinė veislė susiklostė XIX a. antrojoje pusėje. Dabartiniai bokseriai žymiai elegantiškesni už protėvius, tačiau tokie pat stiprūs ir narsūs. Jie puikiai saugo namus, jų puikus charakteris: ištikimas šeimininkui, myli vaikus, gerai dresuojamas, nereiklus.
Čiau-čiau
Daugelį
šimtmečių čiau-čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir
visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar jie
atvežti iš Tibeto arba Mandžūrijos. Iš Kinijos čiau-čiau pateko į
Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką,
išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net JAV.
Čiau-čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau-čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Jis rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau-čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais šunimis ir nori turėti šeimininką, kuris jį suprastų ir neįsakinėtų.
Čiau-čiau veislės šuo yra taisyklingų proporcijų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros.
Minimalus aukštis ties ketera - 45,5 cm.
Kailis tankus, tiesaus plauko. Dengiamasis plaukas šiurkštus, povilnė minkšta, garbanota. Čiau-čiau paprastai būna vienspalviai - juodi, rausvi, melsvi, rudi, kreminiai ir balti. Pasitaiko įvairių šių spalvų atspalvių, tačiau niekada nebūna dėmėtų. Apatinė uodegos dalis ir "kelnės" neretai būna šviesesnio atspalvio.
Čiau-čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau-čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Jis rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau-čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais šunimis ir nori turėti šeimininką, kuris jį suprastų ir neįsakinėtų.
Čiau-čiau veislės šuo yra taisyklingų proporcijų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros.
Minimalus aukštis ties ketera - 45,5 cm.
Kailis tankus, tiesaus plauko. Dengiamasis plaukas šiurkštus, povilnė minkšta, garbanota. Čiau-čiau paprastai būna vienspalviai - juodi, rausvi, melsvi, rudi, kreminiai ir balti. Pasitaiko įvairių šių spalvų atspalvių, tačiau niekada nebūna dėmėtų. Apatinė uodegos dalis ir "kelnės" neretai būna šviesesnio atspalvio.
Šarpėjus
Galva: didelė, kakta plokščia.
Akys: mažos, gilios.
Ausys: mažos, nukarusios akių link.
Kūnas: kvadratiško stoto, tvirtų kaulų.
Plaukas: trumpas, šiurkštus, styrantis.
Uodega: išaugusi labai aukštai, stora, nusvirusi į vieną pusę.
Svoris: 45-55 kg
Ūgis: 18-23 cm Šarpėjai kildinami iš Kinijos. Dar yra išlikę 206 m. pr. Kr.- meno kūrinių, kuriuose vaizduojami panašūs šunys. Jie 2-3 kartus didesni už dabartinius. Medžiojo šernus, ganė gyvulius. Buvo paplitę kaip koviniai šunys. Laisvai nukaręs kailis puikiai saugojo nuo mirtinų žaisdų. Vėliau šie šunys tapo prabangos dalyku, dėl rengiamų nelegalių kautynių ši veislė buvo uždrausta. Laimei juos pavyko išsaugoti ir šiuo metu jie yra viena rečiausių veislių pasaulyje. Tai švelnus, prieraišus šuo, puikus sargas, gerai sutaria su žmonėmis, ypač su vaikais.
Akys: mažos, gilios.
Ausys: mažos, nukarusios akių link.
Kūnas: kvadratiško stoto, tvirtų kaulų.
Plaukas: trumpas, šiurkštus, styrantis.
Uodega: išaugusi labai aukštai, stora, nusvirusi į vieną pusę.
Svoris: 45-55 kg
Ūgis: 18-23 cm Šarpėjai kildinami iš Kinijos. Dar yra išlikę 206 m. pr. Kr.- meno kūrinių, kuriuose vaizduojami panašūs šunys. Jie 2-3 kartus didesni už dabartinius. Medžiojo šernus, ganė gyvulius. Buvo paplitę kaip koviniai šunys. Laisvai nukaręs kailis puikiai saugojo nuo mirtinų žaisdų. Vėliau šie šunys tapo prabangos dalyku, dėl rengiamų nelegalių kautynių ši veislė buvo uždrausta. Laimei juos pavyko išsaugoti ir šiuo metu jie yra viena rečiausių veislių pasaulyje. Tai švelnus, prieraišus šuo, puikus sargas, gerai sutaria su žmonėmis, ypač su vaikais.
Ši-cu
Žymusis italų keliautojas Marko Polo 1295 metais raše: "Šis liūtiškos
išvaizdos šunelis Rytuose laikomas šventu. Čia tikima, kad Budą supa
mažiukai sargybiniai - liūtai, kurie kilus pavojui virsta aršiais
žvėrimis." Šie žodžiai skirti egzotiškai šunų veislei – Ši-Cu. Kilę iš
Tibeto, apkeliavę visa pasaulį, pagaliau šie paslaptingi šuneliai
veisiami ir Lietuvoje.
Šie žavūs šuniukai visą laiką nori būti kartu su žmonėmis, tačiau neįkyri. Nebijo svetimų vietų, pasikeitimų. Žaismingi. Kelis kartus per mėnesį reikia maudyti. Patartina kasdien šukuoti, o kirpti plaukų beveik netenka, tik šiek tiek padailinti kojytes. Didžiausia Ši-Cu puošmena - iš plaukų sruogų ant pakaušio surišta uodegėle, tuomet jo galvytė tampa panaši į chrizantemos žiedą.Daug paslaptingu legendų pasakojama apie Ši-Cu kilmę. Daugiau kaip prieš 3 000 metų Tibeto lamų vienuolynuose atsirado mažų sarginių šunų, panašių i Ši-Cu. Vėliau keletą jų padovanojo Kinijos imperatoriui. Auksinė Ši-Cu kailio spalva, išdidi laikysena - karališkumo ženklai patiko valdovams, todėl Ši-Cu tapo didikų rūmų puošmena. Jeigu norite nediduko, tik keletą kilogramų sveriančio šunelio – Ši-Cu kaip tik jums. Be to jis pasižymi ilgaamžiškumu. Liūtas, karalius, chrizantema, sargas, Budos palydovas - kiek gražių vardų pelnė Ši-Cu...
Šie žavūs šuniukai visą laiką nori būti kartu su žmonėmis, tačiau neįkyri. Nebijo svetimų vietų, pasikeitimų. Žaismingi. Kelis kartus per mėnesį reikia maudyti. Patartina kasdien šukuoti, o kirpti plaukų beveik netenka, tik šiek tiek padailinti kojytes. Didžiausia Ši-Cu puošmena - iš plaukų sruogų ant pakaušio surišta uodegėle, tuomet jo galvytė tampa panaši į chrizantemos žiedą.Daug paslaptingu legendų pasakojama apie Ši-Cu kilmę. Daugiau kaip prieš 3 000 metų Tibeto lamų vienuolynuose atsirado mažų sarginių šunų, panašių i Ši-Cu. Vėliau keletą jų padovanojo Kinijos imperatoriui. Auksinė Ši-Cu kailio spalva, išdidi laikysena - karališkumo ženklai patiko valdovams, todėl Ši-Cu tapo didikų rūmų puošmena. Jeigu norite nediduko, tik keletą kilogramų sveriančio šunelio – Ši-Cu kaip tik jums. Be to jis pasižymi ilgaamžiškumu. Liūtas, karalius, chrizantema, sargas, Budos palydovas - kiek gražių vardų pelnė Ši-Cu...
Škotų seteris
Škotų seteriai, kitaip dar vadinami Gordono, juodaisiais seteriais kilę
iš Didžiosios Britanijos ir žinomi nuo XVII amžiaus. Šios veislės
standartą XVII a. nustatė Ričmondo ir Gordono hercogas, naudojęs šios
veislės šunis paukščių medžioklėse. Puikiomis fizinėmis bei charakterio
savybėmis pasižymintys šunys, medžioklės metu naudojami prieš šuvį
suuosti ir rasti laimikį. Škotų seteriai puikūs medžiokliai, turintys
stilingą paiešką ir tvirtą tilktį. 25-30 kg svorio, 62 – 66 cm. ūgio
ties ketera suaugę škotų seteriai mėgsta dideles erdves, todėl laikant
kambaryje būtina ilgai su juo vaikščioti bei šiek tiek pabėgioti. Škotų
seteris išsiskiria pakankamai originalia ir labai patrauklia išvaizda:
juodas su raudonomis žymėmis kailis, tankūs plaukai su nuokaromis,
prakaulus, išlenktas kaklas, ryškios, tamsiai rudos akys, plati juoda
nosis su stambiomis šnervėmis, gili krūtinė, stiprios, tvirtos kojos,
vidutinio ilgumo, stipri, bet neplati nugara suteikia škotų seterio
išvaizdai grakštumo ir elegancijos. Tai nepaprastai draugiškas, mielas
ir protingas šuo, kuris gali kartais pakerėti originaliais poelgiais.
Ištikimas, klusnus, sumanus, draugiškas su vaikais škotų seteris taps
kiekvienos šeimos nariu bei numylėtiniu.
Škotų terjeras
Škotų terjero tėvynė – Škotija. Apie tolimą jų praeitį tikslių žinių
nėra. Yra žinoma, kad škotų terjerai šimtmečiais buvo naudojami kaip
medžiokliniai šnys, o senovinėse pilyse jie buvo laikomi smulkių
graužikų naikinimui. Tikslesnės žinios nuo 1833 metų. Kryptingos
atrankos pradžia – Šiaurės Škotijoje, Aberdyno mieste. Škotų terjero
pavadinimą šios veisės šuneliai gavo 1882 metais. Ilgainiui šios veislės
šunų atsirado Europos šalyse bei Amerikoje. Dabartinis škotų terjeras
yra išsaugojęs medžioklines ir sargybines savybes, vikrumą ir
ištvermingumą, ištikimybę ir inteligentiškumą.
Gyvendamas bute, jis visiškai nereiklus. Jam pakanka mažo kampelio. Visada geros nuotaikos, paslankus, santūriai reiškia savo jausmus, nepripažysta neteisybės ir reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi sąžiningai. Pasivaikščiojimo metu niekada nepavargsta.
Tai tvirto sudėjimo, trumpakojis šunelis. Galva, palyginti su nedideliu ūgiu, ilga. Liemens plaukai ilgi, prigludę, stangrūs. Nors kojos trukpos, tačiau šunelis judrus ir guvus. Judesiai lengvi, lyg plaukiantys, galūnių judesiai taisyklingi. Ūgis ties ketera – 25,4 – 28,0 cm. Svoris – 8 – 10 kg. Nosies veidrodėlis stambus. Akys ovalo formos, tamsios, toli viena nuo kitos, giliai po antakiais. Ausys stačios, plonos, su aštriais galiukais. Dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas raumeningas, aukštai iškilęs, ilgas. Krūtinė plati, su iškilusiais šonkauliais irkrūtinkauliu, atsikišusiu į priekį. Nugara trumpa. Strėnos stiprios ir plačios. Juosmuo raumeningas. Viršutinė juosmens linija tiesi.
Priekinės kojos tiesios, stiprių kaulų, plaštakos tiesios. Užpakalinės kojos tvirtos, lygiagrečios. Letenos stambios, pirštai nukreipti žemyn. Uodega vidutinio ilgio, stora prie pagrindo, plonėjanti į galą, šuns laikoma vertikaliai arba truputį išlenkta. Trumpas, tankus ir minkštas poplaukis, tvirtas, tankus ir stangrus dengiamasis plaukas.
Gyvendamas bute, jis visiškai nereiklus. Jam pakanka mažo kampelio. Visada geros nuotaikos, paslankus, santūriai reiškia savo jausmus, nepripažysta neteisybės ir reikalauja, kad su juo būtų elgiamasi sąžiningai. Pasivaikščiojimo metu niekada nepavargsta.
Tai tvirto sudėjimo, trumpakojis šunelis. Galva, palyginti su nedideliu ūgiu, ilga. Liemens plaukai ilgi, prigludę, stangrūs. Nors kojos trukpos, tačiau šunelis judrus ir guvus. Judesiai lengvi, lyg plaukiantys, galūnių judesiai taisyklingi. Ūgis ties ketera – 25,4 – 28,0 cm. Svoris – 8 – 10 kg. Nosies veidrodėlis stambus. Akys ovalo formos, tamsios, toli viena nuo kitos, giliai po antakiais. Ausys stačios, plonos, su aštriais galiukais. Dantys stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas raumeningas, aukštai iškilęs, ilgas. Krūtinė plati, su iškilusiais šonkauliais irkrūtinkauliu, atsikišusiu į priekį. Nugara trumpa. Strėnos stiprios ir plačios. Juosmuo raumeningas. Viršutinė juosmens linija tiesi.
Priekinės kojos tiesios, stiprių kaulų, plaštakos tiesios. Užpakalinės kojos tvirtos, lygiagrečios. Letenos stambios, pirštai nukreipti žemyn. Uodega vidutinio ilgio, stora prie pagrindo, plonėjanti į galą, šuns laikoma vertikaliai arba truputį išlenkta. Trumpas, tankus ir minkštas poplaukis, tvirtas, tankus ir stangrus dengiamasis plaukas.
Špicas
Špicai - ypač dekoratyvūs, lengvi, judrūs šuneliai. Jiems būdingas
smailas snukis, stačios ausys ir susukta į žiedą, užriesta ant nugaros
uodega. Tai labai sena iš durpinio šuns kilusi veislė. Ilgus
tūkstantmečius bendraudami su žmogumi, špicai tapo labai protingi,
atsidavę šeimininkui ir jo šeimai, nepasitikintys svetimais, geri
sargai.
Špicai skirstomi į penkis tipus: nykštukiniai, miniatiūriniai, vidutiniai, didieji ir volfšpicai. Visus juos, išskyrus nykštukinius ir miniatiūrinius (išvesti Anglijoje), išvedė Vokietijos šunų mylėtojai. Šie šuneliai labai lengvai dresiruojami.
Pagal ūgį ties ketera skirstomi į 1) nykštukinius (ne daugiau 22 cm), 2) miniatiūrinius (23-28 cm), 3) vidutinius (29-36 cm), 4) didžiuosius (40-50 cm), 5) volfšpicus (45-55 cm, net iki 60 cm).
Špicai skirstomi ir pagal spalvą. Ji įvairi:
1) Volfšpicai būna pilki ir sidabriškai pilki su juodais atspalviais plauko gale. Ant snukio, apie akis, ant kojų, pilvo ir uodegos plaukai šviesesni.
2) Juodo špico plaukas juodas, o poplaukis pilkas, baltų dėmių neturi būti.
3) Balto špico plaukas sniego baltumo, tik ant ausų dažnai pasitaiko gelsvas atspalvis.
4) Rudas špicas vienspalvis, tamsiai rudas.
5) Oranžinis špicas vienspalvis, auksinio oranžinio atspalvio.
6) Pasitaiko įvairių atspalvių špicų - mėlynų, kreminių, margų.
Nykštukiniai ir miniatiūriniai špicai būna tokios spalvos, kaip ir didieji špicai, tik skiriasi ūgiu bei švelnesniu kūno sudėjimu.
Špicai skirstomi į penkis tipus: nykštukiniai, miniatiūriniai, vidutiniai, didieji ir volfšpicai. Visus juos, išskyrus nykštukinius ir miniatiūrinius (išvesti Anglijoje), išvedė Vokietijos šunų mylėtojai. Šie šuneliai labai lengvai dresiruojami.
Pagal ūgį ties ketera skirstomi į 1) nykštukinius (ne daugiau 22 cm), 2) miniatiūrinius (23-28 cm), 3) vidutinius (29-36 cm), 4) didžiuosius (40-50 cm), 5) volfšpicus (45-55 cm, net iki 60 cm).
Špicai skirstomi ir pagal spalvą. Ji įvairi:
1) Volfšpicai būna pilki ir sidabriškai pilki su juodais atspalviais plauko gale. Ant snukio, apie akis, ant kojų, pilvo ir uodegos plaukai šviesesni.
2) Juodo špico plaukas juodas, o poplaukis pilkas, baltų dėmių neturi būti.
3) Balto špico plaukas sniego baltumo, tik ant ausų dažnai pasitaiko gelsvas atspalvis.
4) Rudas špicas vienspalvis, tamsiai rudas.
5) Oranžinis špicas vienspalvis, auksinio oranžinio atspalvio.
6) Pasitaiko įvairių atspalvių špicų - mėlynų, kreminių, margų.
Nykštukiniai ir miniatiūriniai špicai būna tokios spalvos, kaip ir didieji špicai, tik skiriasi ūgiu bei švelnesniu kūno sudėjimu.
